Praėjusią savaitę „Flydubai“ lėktuve įvykęs incidentas, kai antrasis pilotas mėgino užgrobti orlaivį ir pražudyti keleivius, jo dalyviams sukėlė didžiulę baimę dėl gyvybės. Ši istorija paveikė ir ją sekusius žmones – kai kurie dabar nerimauja dėl skrydžių. Psichologas profesorius Robertas Boras leidiniui „The Independent“ sakė, kad keleiviai patyrė „kiekvieno košmarą“, ir paaiškino, kaip tokį nerimą vertinti.
Trečiadienį reisu FZ1073 iš Dubajaus į Tel Avivą skridęs lėktuvas per mažiau nei 30 sekundžių neteko daugiau kaip 4 km aukščio. Įgula paskelbė pavojaus signalą, o orlaivis pakeitė kryptį virš Jordanijos.
Užpuoliką keli keleiviai ir įgulos nariai sulaikė prispausdami jį prie lėktuvo grindų. Avarinį nusileidimą Saudo Arabijoje atliko britas pilotas, skridęs kaip keleivis ir tuo metu nevykdęs tarnybinių pareigų.
Robertas Boras, klinikinės aviacijos ir kosmoso psichologas iš „Centre for Aviation Psychology“, parašęs mokslinių darbų ir knygų apie skrydžių baimės gydymą, pripažino, kad tokia situacija yra „kiekvieno košmaras“. Vis dėlto, jo teigimu, nerimą svarbu vertinti platesniame kontekste.
Pasak eksperto, tokie įvykiai yra tokie reti, kad per visą moderniosios aviacijos istoriją juos galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Jis taip pat išskyrė neįtikėtiną šio incidento baigtį ir keleivių bei įgulos narių heroizmą.
R. Boro vertinimu, šis atvejis parodė, kad net ir labai pavojinga bei bauginanti situacija lėktuve nebūtinai baigiasi tragedija. Būtent taip, jo manymu, į ją ir reikėtų žvelgti.
Kol kas nėra aišku, kas paskatino piloto išpuolį ir galimą mėginimą užgrobti lėktuvą bei kokie buvo jo motyvai. Tai, kad užpuolikas buvo profesionalus pilotas, taip pat sukėlė klausimų dėl skraidančiojo personalo patikros ir vertinimo, ar konkretus pilotas gali saugiai vykdyti skrydžius.
R. Boras pabrėžė, kad pilotai yra aukštos kvalifikacijos specialistai, kuriems saugumas ir apsauga yra esminė darbo dalis. Tas pats, pasak jo, galioja ir oro linijoms, todėl „Flydubai“ atvejis išlieka išskirtinai retas.
Kodėl žmonės bijo skristi?
Skrydžių baimė, anot psichologo, patenka tarp dešimties dažniausių fobijų, ypač valstybėse, kur oro transportu naudojamasi dažnai. Tačiau ši baimė nebūtinai reiškia, kad žmogus apskritai atsisako skrydžių.
Kelionė lėktuvu daugeliui yra būtina norint nuvykti į kitą šalį atostogų, aplankyti užsienyje gyvenančius artimuosius ar draugus arba atlikti darbo pareigas. Todėl dalis žmonių, nors skraidyti bijo ar nemėgsta, vis tiek sėda į lėktuvą, kad pasiektų reikiamą vietą.
Tuo skrydžių baimė skiriasi nuo kai kurių kitų fobijų, kurių galima lengviau išvengti. Pavyzdžiui, klounų bijantis žmogus gali neiti į cirką, nežiūrėti filmų su bauginančiais klounais ir likti namuose per Heloviną.
Nors kai kurie žmonės teigia daugiau niekada neskrisiantys, baimė ne visada lemia ilgalaikį tokio sprendimo laikymąsi. Ji gali pasireikšti kaip stipresnis susijaudinimas, įtampa ir nerimas.
Žmogus gali patirti stresą, prakaituoti, nuolat galvoti apie galimą pavojų ar mėginti tartis su aplinkiniais, savimi, Dievu ar kitomis jėgomis. Tačiau tai nereiškia, kad jis būtinai atsisakys skrydžio – kai kurie nenorintys būti lėktuve keleiviai vis tiek sugeba su tuo susidoroti.
Nerimą gali sukelti ne tik žinia apie avariją. Priežasčių yra įvairių. Kai kuriems žmonėms sunku suprasti, kaip metalinė konstrukcija apskritai išsilaiko ore, o kitiems baimę sustiprina fiziniai skrydžio pojūčiai. R. Boras pažymėjo, kad žmonės evoliuciškai nėra prisitaikę skraidyti – jų natūrali aplinka yra žemė.
Skrydžių baimę taip pat gali sustiprinti kasdienis stresas, ankstesni išgyvenimai ar nerimas dėl kitų gyvenimo įvykių. Psichologas pabrėžė, kad žmonės retai į lėktuvą sėda visiškai atsikratę visų rūpesčių.
Po incidento ar avarijos nerimo lygis gali laikinai pakilti dėl vadinamojo „ką tik įvyko“ efekto. Paskutinis ryškus įvykis tada ima stipriau veikti žmogaus rizikos suvokimą. Tokį poveikį gali turėti ir stipri turbulencija ar kita trauma, nesusijusi su aviacija, pavyzdžiui, automobilio avarija.
Dėl to žmonės gali tapti atsargesni: ieškoti papildomos informacijos, tikrinti orų prognozę, vertinti konkrečios aviakompanijos saugumą ar pasirinkti kitą vežėją. Kai kurie keleiviai net pakeičia užsakytą skrydį, tačiau tai dar nereiškia, kad jie visiškai atsisakys kelionių lėktuvu.
Baimę gali lemti ir ilgalaikė patirtis. Pavyzdžiui, ji galėjo susiformuoti šeimoje, kurioje skrydžių bijojo vienas iš tėvų ar kitas artimas giminaitis.
Dėl daugybės galimų priežasčių sunku tiksliai pasakyti, ar skrydžių baimė pastaruoju metu tapo dažnesnė dėl didesnio dėmesio mirtinoms avarijoms. Be to, žmonės ir toliau aktyviai naudojasi oro transportu.
R. Boro teigimu, dabartiniai duomenys veikiausiai nedaug skiriasi nuo pastarųjų 15–20 metų rodiklių. Nors garsiai nuskambantys įvykiai sulaukia daug dėmesio, oro transporto saugumas, jo vertinimu, nepasikeitė. Aviacija neįžengė į naują laikotarpį, kuriame saugumas pradėtų prastėti.
Kaip sumažinti nerimą prieš skrydį?
Žmonės, kurie vis tiek skrenda, kartais labiausiai baiminasi ne paties lėktuvo, o savo organizmo reakcijos – panikos priepuolio ar jausmo, kad stresas taps nevaldomas.
Psichologas aiškina, kad tokia reakcija yra žmogiška: organizmas mėgina apsaugoti žmogų nuo to, ką jis suvokia kaip pavojingą ar nepageidaujamą.
Norint sumažinti nerimą, R. Boras rekomenduoja apsvarstyti terapiją. Tai gali būti savarankiškas mokymasis iš tinkamos literatūros arba darbas su konsultantu, psichoterapeutu ar psichologu.
Tokio gydymo metu siekiama suprasti, kas konkrečiai – ypač buvimas lėktuve – kelia stresą. Vėliau analizuojama organizmo reakcija ir mokomasi būdų jai suvaldyti.
Jeigu skrendate kartu su žmogumi, kuris bijo skrydžių, jo išgyvenimų nereikėtų nuvertinti. R. Boro teigimu, pasakymas „nustok, taip niekada nenutiks“ nepadeda – jis gali priversti žmogų jaustis dar blogiau dėl problemos, su kuria šis susiduria.