Lietuva gali pasigirti stipria maisto pramone, pakankamomis žaliavomis ir gamybos pajėgumais, todėl kasdienėmis sąlygomis pagrindo nerimauti lyg ir nėra. Vis dėlto ekstremaliosios situacijos metu svarbu būtų ne vien tai, kiek maisto galime pagaminti. Esminis klausimas – ar sutrikus įprastam gyvenimui veiktų visa tiekimo grandinė: nuo žaliavų ir pašarų iki energetikos, darbuotojų bei logistikos.
Pagal dabar numatytą modelį pirmąsias 1–3 ekstremaliosios situacijos dienas maistu turėtų pasirūpinti patys gyventojai. 4–6 dienomis papildomų atsargų tiekimą perimtų savivalda, o 7–30 dienomis gyventojus turėtų aprūpinti valstybės rezervas. Schema atrodo aiški, tačiau jos veiksmingumą reikėtų įvertinti realiomis krizės sąlygomis.
Valstybės kontrolės auditas parodė, kad dauguma savivaldybių maisto atsargų nekaupia. Tuo metu parduotuvėse ir jų sandėliuose esančių produktų, tikėtina, užtektų ne ilgiau kaip 3–4 dienoms. Dar prieš kurį laiką valstybės rezerve sukauptas maisto kiekis sudarė maždaug 20–30 proc. prognozuojamo poreikio. Be to, viešai neskelbiama, kiek žmonių ir kiek dienų dabartinis rezervas galėtų aprūpinti.
Todėl pirmiausia būtina tiksliai apsibrėžti, kam rengiamės. Kiek gyventojų valstybė privalėtų išmaitinti, kiek laiko turėtų trukti toks aprūpinimas ir kokio masto sutrikimui reikėtų būti pasiruošus? Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso ir reikalingo rezervo dydis, ir terminas, per kurį jis turėtų būti sukauptas. Tik turėdami konkrečius tikslus galėsime objektyviai įvertinti pasirengimą.
Sandėliuose esantys produktai savaime problemos neišspręs
Didesnės atsargos dar nereiškia, kad krizės metu maistas bus pagamintas ir pasieks žmones. Gamintojams reikia elektros, dujų, vandens, kuro, transporto ir darbuotojų. Gyvulininkystės ūkiams taip pat būtinas nenutrūkstamas pašarų tiekimas. Vadinasi, planuojant rezervą reikia vertinti ne tik galutinio produkto kiekį, bet ir visas sąlygas, būtinas jo gamybai bei pristatymui.
Verslas jau dalyvauja valstybės skelbiamuose konkursuose ir prisiima įsipareigojimus saugoti maisto produktus. Tačiau vien atsargų laikymas sandėliuose nėra pakankamas sprendimas. Prireikus produktus reikės iš ten paimti ir nugabenti į vietas, kur jų labiausiai trūksta. Jei krizė užsitęstų, tektų užtikrinti ir tolesnę gamybą.
Į sprendimų priėmimą būtina įtraukti gamintojus
Vienas svarbiausių pasirengimo darbų – iš anksto suderinti visų tiekimo grandinės dalyvių veiksmus. Jei iš maisto gamintojų tikimasi nepertraukiamos veiklos, turi būti aišku, kaip kritinėms įmonėms bus tiekiama energija ir kuras, kaip veiks logistika, kaip darbuotojai galės pasiekti darbo vietas, kuo bus pakeistas vandens tiekimas ir kaip bus saugomi gamybos objektai. Šie atsakymai turi būti parengti dar iki krizės.
Taip pat reikia nuspręsti, kurių įmonių veiklai būtų teikiama pirmenybė. Išsekus rezervui, aprūpinti visus maisto gamintojus ir žaliavų tiekėjus jiems reikalingais ištekliais būtų sudėtinga arba apskritai neįmanoma. Todėl būtina iš anksto pasirinkti, ar prioritetas atitektų kelioms dešimtims didžiausių bendrovių, kurios šiandien pagamina daugiau kaip 80 proc. šalies maisto produktų, ar reikšmingesnis vaidmuo būtų numatytas mažoms ir vidutinėms įmonėms.
Didieji gamintojai galėtų užtikrinti pagrindinių maisto produktų ir pašarų gamybą. Mažosios bei vidutinės įmonės, taip pat trumposios tiekimo grandinės galėtų prisidėti tiekiant gyventojams daržoves, vaisius ir kitą augalininkystės produkciją. Tokį pasiskirstymą, taip pat įmones, kurioms krizės metu būtų užtikrinami veiklai būtini ištekliai ir kritinė darbo jėga, reikia numatyti iš anksto. Valstybė galėtų prisidėti prie jų pasirengimo, pavyzdžiui, finansuodama alternatyvias energijos tiekimo sistemas.
Verslą verta matyti ne tik kaip užsakymą vykdantį tiekėją, bet ir kaip planavimo partnerį. Gamintojai geriausiai žino savo pajėgumus, kritines žaliavas, gamybos procesus bei pažeidžiamiausias tiekimo grandinės vietas. Valstybė mato bendrą šalies poreikį ir galimus saugumo scenarijus. Sujungus šias žinias būtų galima tiksliau nustatyti, kokio rezervo reikia ir kokias sąlygas būtina užtikrinti, kad krizės metu atsargos pasiektų gyventojus.
Ilgas galiojimas dar nereiškia, kad produktas bus tinkamas krizei
Reikšmingas ir pats kaupiamų produktų pasirinkimas. Vien ilgo galiojimo termino nepakanka. Nuo 2025 metų valstybės rezervui siūlomų greitai paruošiamų produktų sąrašas sutrumpintas – anksčiau jame buvo makaronai, košės, miltai ir paruoštos sriubos. Vertinant maistą krizei, reikia atsižvelgti ne tik į jo galiojimą, bet ir į tai, ar jį bus įmanoma paruošti. Nutrūkus elektros ar dujų tiekimui, o vandens tiekimui sutrikus, ilgai verdamiems ar daug vandens reikalaujantiems produktams būtų sunkiau pritaikyti.
Todėl dalį rezervo, kai tai įmanoma, vertėtų sudaryti iš jau paruošto vartoti arba greitai paruošiamo maisto, kuriam reikia kuo mažiau papildomų išteklių. Taip pat svarbu įvertinti žaliavų kilmę. Pandemija parodė, kaip greitai gali nutrūkti tarptautinės tiekimo grandinės. Didesnį atsparumą suteiktų galimybė kuo daugiau reikalingo maisto ir jo gamybai būtinų žaliavų užsitikrinti Lietuvoje.
Gyvybingą atsargų sistemą sukurs tik bendras planas
Lietuva turi tvirtą pagrindą – stiprų žemės ūkį ir maisto pramonę. Tačiau gamybos pajėgumų turėjimas dar nereiškia, kad krizės metu juos galėsime panaudoti. Reikia nustatyti, kokio dydžio rezervas būtinas, kokiems scenarijams jis skirtas, per kiek laiko turi būti sukauptas ir kaip tarpusavyje veiks valstybė, savivalda bei verslas.
Verslas pasirengęs prisiimti savo atsakomybės dalį. Tačiau atsparumas atsiranda ne tada, kai kiekvienas veikėjas turi atskirą planą, o kai iš anksto aišku, kaip visi šie planai veiks kartu. Tokios bendros sistemos reikia tam, kad krizės metu galėtume kalbėti ne tik apie sandėliuose esančius produktus, bet ir apie realią galimybę jais aprūpinti žmones.
Komentaro autorius – „Kauno grūdų“ generalinis direktorius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Andrius Pranckevičius.