Atvirame pokalbyje Arūnas Valinskas prisiminė televizijos pradžios Lietuvoje laikus, papasakojo apie žaidimų ir realybės šou užkulisius, aptarė šiuolaikinę komediją bei teisinius ginčus. Jis taip pat paaiškino, kodėl jo beveik neįmanoma sutikti tiesiog vaikštinėjant miesto gatvėmis.
Griežta cenzūra ir pirmieji televizijos laisvės žingsniai
A. Valinskas nesutiko su nuomone, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais televizijoje viską buvo galima daryti lengviau. Pasak jo, tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės pradžioje galiojo itin griežti ribojimai, o norint ką nors parodyti eteryje tekdavo įveikti sudėtingas atrankas. Visuomenėje taip pat netrūko tabu ir dievobaimingumo.
Jis prisiminė net sulaukęs priekaištų dėl savo firminio atsisveikinimo „Ate. Viso gero, ate.“ Tuo metu jo buvo klausiama, kodėl nesako „viso labo“ ir kas apskritai yra tas „ate“.
Televizijos kūrėjas pasakojo, kad sovietmečiu kiekvieną scenarijų ar net studentišką laikraštį reikėdavo pateikti Glavlitui. Komisijai dažnai tekdavo žodis po žodžio atlikti visą koncertinę programą.
Didelis pokytis, jo teigimu, įvyko pasirodžius „Dviračio šou“. Vytautas Šerėnas pradėjo parodijuoti Vytautą Landsbergį, o Remigijus Vilkaitis – Jurgį Razmą. Tai daliai visuomenės sukėlė šoką, tačiau kartu parodė, kad viešumoje nėra žmonių, kurių nebūtų galima paliesti humoru.
A. Valinskas prisiminė, kad dėl laidos buvo gaunama daug laiškų su reikalavimais ją nutraukti. Vis dėlto ši patirtis, jo vertinimu, padėjo visuomenei atsikratyti „neliečiamumo komplekso“.
Kodėl jo nepamatysite vaikštančio mieste?
Paklaustas, kodėl per 11 Vilniuje praleistų metų laidos vedėjas nė karto mieste nesutiko jo vaikštinėjančio, A. Valinskas atsakė trumpai: jis apskritai nevaikšto.
Miesto gatvėmis vaikščioti jam esą yra tarsi alergija, todėl į reikiamas vietas jis vyksta automobiliu. Bendravimas su žmonėmis yra jo darbas – net tuomet, kai studijoje nėra žiūrovų, jis jaučia už kameros esančius šimtus tūkstančių žmonių. Laisvalaikį A. Valinskas su artimaisiais leidžia kaime prie Utenos, Nidoje, taip pat medžiodamas ar žvejodamas.
Nors populiarumo viršūnėje jis yra beveik 40 metų, A. Valinskas teigia nepraradęs smalsumo. Scena jam yra darbas, reikalaujantis įsijungti tam tikrą režimą, tačiau viduje, pasak jo, vis dar likęs smalsus berniukas.
Žaidimų užkulisiai: nuo audito iki į kompiuterį įsilaužusio dalyvio
Kalbėdamas apie darbą su Vytautu Kernagiu, A. Valinskas pabrėžė, kad televizija šiam atlikėjui nebuvo svarbiausia veiklos sritis. Pirmiausia jam rūpėjo estrada, „Dainos teatras“, kinas ir koncertai.
Laidos „Kas nori tapti milijonieriumi?“ vedėjo darbą V. Kernagis, A. Valinsko teigimu, suvokė kaip gautą vaidmenį: jis techniškai pateikdavo redakcijos paruoštus klausimus, tačiau žiūrovai esą galėjo pajusti, kad televizija jam nebuvo pirmoji meilė.
Atsakydamas į klausimus apie galimą sukčiavimą, A. Valinskas prisiminė žaidimą „Šeši nuliai – milijonas“. Jame programuotojas iš Akmenės laimėjo 240 tūkst. litų. Kadangi tuo metu tai buvo milžiniška suma, kanalas pasamdė dvi nepriklausomas audito bendroves. Jos turėjo patikrinti, ar vedėjas su žaidėju nebuvo susitaręs ir ar tarp jų nėra giminystės ryšių.
Laidoje „Auksinis protas“ esą buvo užfiksuotas ir tikras bandymas sukčiauti. Vienas kompiuteristas per pietų pertrauką priėjo prie kompiuterio, kuriame buvo atsakymai, ir į juos įsilaužė. Jį tamsoje pastebėjo operatorius, o vėliau veiksmus patvirtino kamerų įrašai.
Žaidėjas laimėjo, tačiau organizatoriai jam pasiūlė rinktis: arba viešinti įvykį ir dėl to jis netektų darbo, arba leisti laidai pasirodyti, bet pašalinti jį iš visų būsimų finalų.
„Kelio į žvaigždes“ užkulisiai: psichologiniai portretai ir režisuojamos intrigos
A. Valinskas taip pat atskleidė, kaip buvo kuriamas realybės šou „Kelias į žvaigždes“. Pasak jo, programos sėkmę lėmė ne vien dalyvių muzikiniai gebėjimai, bet ir kruopšti psichologinė atranka.
Komandoje dirbo neviešinamas psichologas, sudarydavęs kiekvieno į projektą atėjusio žmogaus portretą. Kūrėjai ieškojo skirtingų personažų: intrigantės vaidmeniui pasirinkta Agnė Petravičienė, gyvenimo skriaudžiamo ir charizmatiško žmogaus įvaizdžiui – Radžis, o vokalisto pozicijai – Merūnas. Dalyviai turėjo ne tik dainuoti, bet ir gebėti gyventi kartu.
Realybės šou dalyviai nežinojo, kas vyksta už kadro. Jų kambariuose buvo iš vienos pusės veidrodžiais atrodę, o iš kitos – permatomi paviršiai, už kurių operatoriai juos filmavo.
Ketvirtadieniais prodiuseriai ir kūrybinė komanda spręsdavo, kaip klostysis dalyvių tarpusavio kova ir kas sėsis ant karštųjų kėdžių. A. Valinsko teigimu, didelė dalis intrigų dalyviams būdavo nepastebimai pasiūloma, nors jiems atrodydavo, kad viskas vyksta savaime.
Spalio 17-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje įvyko renginys „PVŠ Roast of Arūnas Valinskas“. Jame A. Valinskas stojo prieš daugybę komikų, o arena buvo pilna.
Organizatoriai teigė, kad renginys tapo vienu geriausių jų roastų istorijoje: žiūrovų laukė staigmenos, daug juoko ir pilnutėlė „Žalgirio“ arena. Gyvai renginio nemačiusieji buvo pakviesti prenumeruoti organizatorių „Patreon“ kanalą, nes po kelių mėnesių roastai pirmiausia turėjo būti paskelbti ten.