Trumpam į Lietuvą sugrįžusi teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė viešėjo „Žinių radijo“ laidoje „Kultūros sunkiasvoriai“.
Pokalbyje, skirtame „Vilniaus miesto operos“ ir legendinio pastatymo „Bohema“ 20 metų sukakčiai, režisierė kalbėjo apie siekį demokratizuoti operą, ryšį su publika ir mecenatais, visuomenės emocinę būklę bei kultūros užkulisius.
Operą norėjo priartinti prie platesnės publikos
Prieš 20 metų D. Ibelhauptaitė, dirigentas Gintaras Rinkevičius ir dizaineris Juozas Statkevičius įkūrė „Bohemą“, kuri vėliau tapo Vilniaus miesto opera. Projekto sumanytojai siekė pakeisti operos raidą Lietuvoje – padaryti šį žanrą demokratiškesnį, gyvesnį ir atverti daugiau erdvės jauniems talentams bei žiūrovams, nelaikantiems savęs muzikos ekspertais.
Režisierė savo požiūrį apibūdino mintimi, kad į bažnyčią jau meldžiančiųjų kviesti nereikia – svarbiau pasiekti tuos, kurie joje nesilanko. Jos tikslas buvo klasikinę muziką paversti platesnės kultūros dalimi, o operą – „cool ir sexy“. Pasak jos, jaunystė šiuo atveju reiškia ne amžių, o vidinę būseną.
D. Ibelhauptaitė teigė, kad Niujorke, Londone ir Paryžiuje klasikinės kultūros siekiamybė yra išėjimas į aikštes bei gatves. Jos nuomone, užsidarymas siaurame elito rate gali atimti iš žanro ateitį.
Uždarumą stiprina baimė ir „teisuoliškumo karštinė“
Režisierė kritiškai įvertino nuostatą, kad opera turėtų būti skirta tik išrinktiesiems. Tokį požiūrį ji pavadino egoistiniu ir neprofesionaliu, pabrėždama, jog niekur pasaulyje nėra susidūrusi su mintimi, kad opera priklauso vien ekspertams.
Laidoje taip pat buvo prisimintas režisieriaus Oskaro Koršunovo apibūdinimas – visuomenėje esą įsivyravo „teisuoliškumo karštinė“ ir gynybinis užsidarymas. D. Ibelhauptaitė sakė, kad žmonės dažnai gyvena savisaugos būsenoje: dar nespėję suprasti kito žmogaus, jo motyvų ar būdo bendrauti, jie iškart puola.
Jos vertinimu, tokią reakciją lemia geopolitinė ir emocinė padėtis. Žmonės yra įbauginti, nuolat gąsdinami, todėl baimė ir uždarumas tapo kasdienybe. Režisierė taip pat pastebėjo, kad visuomenėje ir politikoje daugėja radikalumo, o atvirumo, tolerancijos bei tarpusavio šilumos lieka mažiau.
D. Ibelhauptaitė svarstė, kad iš čia kyla noras kovoti, pažeminti ar nustumti kitą žmogų net neįsigilinus, kas jis yra, ką sako ir ką yra davęs visuomenei.
Režisierė prisiminė ir savo paauglystę. Tuomet nuo 4 iki 6 valandos ryto ji stovėdavo eilėse prie Jaunimo teatro kasų, kad galėtų pamatyti Eimunto Nekrošiaus spektaklius, kurie, kaip ji sakė, kalbėdavo tiesiai į sielą.
Prieš pasirodymą ją persekiojo viena mintis
„Bohemos“ 20-mečio proga pastatymas buvo rodomas milžiniškame ekrane Vilniaus Rotušės aikštėje. Prieš renginį režisierę kamavo klausimas, ar spektaklis neatrodys pasenęs – ne Giacomo Puccini muzika, bet pats pastatymas.
Tačiau nuskambėjus paskutiniam akordui D. Ibelhauptaitė galėjo lengviau atsikvėpti. Ji suprato, kad būtent todėl kūrinys gyvuoja jau 20 metų: pastatymas išliko toks pat aktualus, šviežias ir gyvas, koks buvo prieš du dešimtmečius.
Režisierė teigė, kad tokio ilgaamžiškumo padėjo pasiekti kruopštus darbas su solistais. Prieš 20 metų ji reikalavo, kad atlikėjai lankytųsi sporto klubuose, atrodytų kaip modeliai, gilintųsi į dramatinę personažų analizę ir gatvėse stebėtų žmones, panašius į jų kuriamus veikėjus. Taip buvo siekiama sukurti kuo tikroviškesnius personažus.