Algirdas Dainavičius Lietuvos teatro scenoje užima išskirtinę vietą. Jo sukurti vaidmenys – tiek pagrindiniai, tiek antraplaniai – dažnai įsirėžia į žiūrovų atmintį, o aktoriaus brandą liudija gebėjimas net nedidelį personažą paversti svarbia spektaklio dalimi.
Aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vadovaujamas Jono Vaitkaus, jis baigė 1992 m. Tačiau scenoje pradėjo vaidinti dar studijuodamas. Dainavičius yra vienas pagrindinių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių, taip pat dirba kituose teatruose. Per savo karjerą jis sukūrė apie šimtą vaidmenų, o 2009 m. pats pastatė spektaklį „Planeta“, išsiskyrusį vaizduotės laisve ir dėmesiu scenos detalėms.
Aktorius yra sakęs, kad kiekvienas žmogus gyvena savame pasaulyje, o jis tarsi keliauja pro šalį. Jo požiūriu, gyvenimas primena nuolat dėliojamą mandalą – ją kuri, tačiau bet kada gali nupūsti vėjas. Dainavičius pabrėžė, kad žmogui kartais pakanka visai nedaug: padėti gatvėje sutiktai močiutei ar palaistyti džiūstančią gėlę repeticijų kambaryje. Svarbiausia, kad toks veiksmas būtų reikalingas pačiam žmogui, o ne atliekamas dėl kitų.
Nuo studijų laikų aktorių į savo spektaklius kvietė Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Gintaras Varnas, Gytis Padegimas, Julius Dautartas ir Anželika Cholina. Dainavičius išsiskiria ne tik vaidyba, bet ir plastika, muzikine klausa bei stipriu balsu. Tarp įsimintiniausių jo darbų – vaidmenys spektakliuose „Ten būti čia“, „Labas Sonia Nauji Metai“, „Sapnas“, „Migelis Manjara“, „Lituanica“, „Hamletas“, „Roberto Zucco“, „Moterų dainos“, „Stepančikovo dvaras“, „Edipas karalius“, „Meistras ir Margarita“, „Lugnazado šventės šokiai“, „Paskendusi vasara“, „Pati pradžios pradžia“, „Demonai“, „Tartiufas“, „Didysis kelias“ ir „Ronja plėšiko duktė“.
Dainavičiui svarbu ne vien logiškai išanalizuoti spektaklį, bet ir pajusti jį iš vidaus. 1998 m., ruošdamasis Brolio vaidmeniui „Roberto Zucco“, jis pasakojo personažą pritaikęs Lietuvos aplinkai. Aktorius tuomet kalbėjo apie žmones, gyvenančius išoriškai padorų gyvenimą, tačiau slepiančius kitą savo pusę, apie kaltę, sąžinės nepaisymą ir norą pasijusti aplinkybių auka. Už Brolio vaidmenį 1998 m. Dainavičius buvo apdovanotas Kristoforo prizu.
Spektaklyje „Išvarymas“ žiūrovams įsiminė ne tik Vandalas ar Benas, bet ir Algirdas, vadinamas „Algiuku“. Nors jo personažas ištaria nedaug, šios frazės išlieka atmintyje. Dainavičius geba viename vaidmenyje atskleisti kelis skirtingus žmonių tipus, todėl žiūrovai gali atpažinti save, artimuosius ar kadaise sutiktus žmones. Jo kuriamų personažų pakartoti neįmanoma.
Monospektaklis, tapęs aktorinės brandos išraiška
Aktoriaus brandą atskleidžia ir naujausias jo kūrinys – monospektaklis „Susitikimas su mažuoju Princu“, skirtas įvairaus amžiaus žiūrovams. Spektaklio įtaiga grindžiama ne išoriniais efektais, o aktoriaus meistryste. Į sceną Dainavičius ateina vilkėdamas smėlio spalvos drabužiais ir nešinas tokios pat spalvos odiniu lagaminu. Jį pastatęs ant stalo, aktorius iš lagamino traukia skirtingoms scenoms reikalingas detales, dažniausiai personažų kepuraites, ir suvaidina visą Antoine’o de Saint-Exupéry filosofinę alegoriją.
Nors aktorius balsą keičia nedaug, skirtingus veikėjus jis perteikia įtikinamai. Persikūnijimus sustiprina judesiai ir ypač išraiškinga mimika. Scenos, kuriose tarsi kalbasi du personažai, tampa savotišku aktorinio meistriškumo demonstravimu. Dainavičiaus atliekamos kompozitoriaus Mariaus Salyno dainos taip pat tapo svarbia spektaklio dalimi. Kruopščiai sutelkti Mažojo Princo jausmai ir patirtys, persikūnijimo menas bei atlikimo technika monospektaklį pavertė teatrine švente.
Oskaras Koršunovas Dainavičių pažįsta dar nuo studijų laikų. Režisierius prisiminė, kad būsimo aktoriaus pirmasis etiudas buvo itin išraiškingas, plastiškas ir preciziškas. Dainavičius jame vaidino rašytoją ir taip įtikinamai imitavo rašymą menama rašomąja mašinėle, kad kurso draugai, pasak Koršunovo, tiesiog nustojo kvėpuoti. Būtent todėl jis aktorių pakvietė į pirmąjį savo spektaklį „Ten būti čia“, kurio premjera įvyko 1990 m. kovo 22 dieną. Jame Dainavičius sukūrė Snukio vaidmenį.
Koršunovas pabrėžė ypatingą Dainavičiaus mimiką ir plastiką, tikslų formos pojūtį bei gebėjimą kurti subtilius psichologinius vaidmenis. Režisierius prisiminė ir laikotarpį prieš Sausio 13-ąją, kai „Ten būti čia“ aktoriai į repeticijas Jaunimo teatre rinkdavosi po vieną, nes sovietų kariuomenė mieste gaudė jaunuolius. Tąkart kiek pavėlavęs Dainavičius atėjo su didžiuliu medžiokliniu peiliu. Koršunovo teigimu, aktorius nepasiduoda nei gyvenime, nei scenoje, todėl jį galima vadinti tikru scenos kariu.
Dainavičiaus kūrybinio kelio pradžia susijusi ir su Gintaro Varno „Šėpos“ teatru, kuriame jis vaidino 1988–1992 m. Repeticijos vykdavo naktimis, dažnai iki paryčių, Teatro sąjungoje, tuomet buvusioje Gedimino prospekto ir Katedros pusėje. Dainavičius šį teatrą apibūdino kaip Sąjūdžio kūdikį ir ruporą, o jo propagandą – kaip komišką, klounišką ir karikatūrišką.
Gintaras Varnas prisiminė, kad „Šėpos“ teatro nariai buvo glaudi grupė, vienas kitą suprasdavusi iš pusės žodžio. Nors Dainavičius tuo metu buvo pirmakursis, jo humoro jausmas, stipri energija ir temperamentas puikiai tiko šiam teatrui. Repeticijos po paskaitų vykdavo iki penkių ryto, be prievartos ir be atlygio. Varnas teigė, kad Dainavičiui tuomet labiausiai tiko energingo blogiečio amplua.
Kolegos: Dainavičiaus talentas ir patikimumas išskirtiniai
Vytautas Rumšas Dainavičių pažįsta nuo pirmųjų Pažaislio muzikos festivalio laikų, kai istorinius spektaklius režisavo Irena Bučienė. Jis teigė aktorių išskyręs dėl energijos, emocionalumo ir gebėjimo atsiskleisti skirtingų žanrų spektakliuose. Rumšo vertinimu, Dainavičius yra darbštus, atsakingas, kartais pats imasi režisūros ir neieško lengviausio kelio. Jo sukurtas monospektaklis rodo norą toliau ieškoti kūryboje. Rumšas taip pat pabrėžė aktoriaus teatrinę etiką ir discipliną.
Jolanta Dapkūnaitė pasakojo, kad Dainavičius puikiai prisimena įvairius teatro įvykius, todėl jauniems aktoriams yra svarbus istorijų apie scenos užkulisius šaltinis. Ji apibūdino jį kaip tvirtą, žemišką ir rūpestingą žmogų. Aktorius gyvena sodyboje, kurios kaimynas yra ūkininkas, todėl ne vienerius metus Dapkūnaitei pristato avienos – kartais ir vėlai, tačiau iki pat namų durų.
Aktorė taip pat išskyrė daugybę Dainavičiaus sukurtų nedidelių, bet ryškių personažų. Tarp jų – lenkaičiai, valstiečiai, biurokratai ir kvaili politikai, kuriems aktorius suteikia savitų spalvų. Dapkūnaitė mano, kad tam įtakos galėjo turėti ir jo darbas televizijoje „Dviračio žiniose“. Ji taip pat pabrėžė Dainavičiaus darbštumą, stoiškumą, ramią psichofiziką ir gebėjimą su scenos baime susidoroti pasakojant istorijas ar sprendžiant sudoku.
Dalia Michelevičiūtė Dainavičių apibūdino kaip pareigingą ir žodžio besilaikantį žmogų. Jos teigimu, aktorius yra atsakingas, atkaklus ir karštai ginantis savo įsitikinimus. Ji prisiminė „Šėpos“ laikus, KGB persekiojimus ir mitingus, taip pat Dainavičiaus pasirodymą Mokomojo teatro balkone, esančiame Gedimino pr. 42, su Brežnevo kauke. Michelevičiūtė pabrėžė, kad jis labai myli Lietuvą, kruopščiai ruošiasi vaidmenims ir yra patikimas kolega.
Rimantė Valiukaitė su Dainavičiumi yra kursiokai ir kartu nuo 1988 m., studijų pradžios. Jie ne kartą vaidino porą scenoje ir filmuose. Valiukaitė sako, kad Dainavičiumi galima pasitikėti ir vadina jį teatro riteriu. Per pirmąsias gastroles su „Ten būti čia“ 1990 m. aktoriams teko patiems vežiotis dekoracijas ir kostiumus, o labai sunkią scenos dangą, pasak Valiukaitės, pakelti galėjo tik Dainavičius.
O Džiugas Siaurusaitis Algirdą Dainavičių pažįsta nuo aštuoniolikos metų, nuo „Šėpos“ teatro laikų. Tuo metu jie daug laiko praleido kartu, gastroliavo ir artimai bendravo. Siaurusaitis sako, kad Dainavičiaus vertybės nuo tada nepasikeitė – Lietuva jam nėra tuščias žodis, jis išliko tikru patriotu.
Siauraičio teigimu, Dainavičiumi galima pasitikėti „šimtu dvidešimt procentų“: jei jis ką nors pasako, būtinai padarys. Aktorius teigė su juo nebijotų eiti net į žvalgybą, nes Dainavičius niekada neišduos ir nepaliks. Nors kai kam jis gali pasirodyti griežtas kaip kirvis, Siaurusaitis tokias savybes laiko retomis ir vertingomis. Jis taip pat pabrėžė, kad Dainavičius ir repetuodamas, ir vaidindamas viską daro visa jėga, turi puikų humoro jausmą ir yra plataus diapazono aktorius – nuo visiškai rimtų iki komiškų vaidmenų. Jo ryškūs darbai siekia pirmuosius spektaklius „Antosė ir varnėnas“ (1989) ir „Ten būti čia“ (1990) bei tęsiasi iki šiandien.