Kultūra gali keisti miestus, stiprinti žmonių ryšius, telkti bendruomenes ir gerinti gyvenimo kokybę, tačiau vis daugiau žmonių nuo kultūrinio gyvenimo tolsta. Lietuvoje ši problema dar menkai tyrinėta, todėl Vilniaus klubas išskyrė Helsinkio menų universiteto Sibelijaus akademijos magistrantės Elenos Mantvilės Kirdaitės darbą „Pro Čiurlionio langą: auditorijų plėtra ir publikos įsitraukimas kultūros centruose Lietuvoje“.
Magistro darbą, parengtą vadovaujant prof. dr. Violetai Simjanovskai, Vilniaus klubo komisija pripažino geriausiu šių metų studento mokslo darbu. Tai jau šeštas kartas, kai klubas kviečia jaunuosius mokslininkus tyrinėti Vilniaus istoriją, urbanistinę raidą, miestiečių gyvenimą ir gerovę. Premija skiriama iš Vilniaus klubo fondo.
Darbo vadovė dr. V. Simjanovska teigė, kad tyrimas tiesiogiai prisideda prie diskusijų apie miesto kultūrinės aplinkos ateitį, kultūros vaidmenį visuomenės gerovei ir bendruomenių sutelktumui. Vilniaus klubo tarybos pirmininkė prof. Alina Pūrienė darbą apibūdino kaip stiprų, novatorišką ir reikšmingą, nes Lietuvoje nagrinėjamos temos beveik netyrinėtos, o tyrime susiejamos užsienio ir Lietuvos mokslininkų įžvalgos.
Apie tyrimą ir publikos įtraukimą E. M. Kirdaitė kalbėjosi su Laisvės Radzevičiene.
Įvertinimas tapo svarbiu startu
Pasak E. M. Kirdaitės, tyrėjos kelionę ji dar tik pradeda, todėl gautas apdovanojimas jai yra itin reikšmingas. Magistrantė džiaugėsi, kad jos darbą pastebėjo, perskaitė ir įvertino Vilniaus klubo studentų mokslo darbų konkurso komisija, nors su bendrakursiais juokaudavo, jog jų tyrimus veikiausiai perskaitys tik universiteto vertinimo komisija.
Auditorijos ir jos santykis su kultūra menininkams bei kultūros organizacijoms rūpi seniai, tačiau ši tema dar aktualesnė tapo pasaulyje mažėjant dalyvavimui kultūriniame ir meniniame gyvenime. Norint suprasti šį reiškinį, būtina aiškintis jo priežastis. Tyrėja analizavo ankstesnius tyrimus ir vertino, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Skandinavijos bei kitų Europos šalių teorinės įžvalgos galėtų būti pritaikytos Lietuvos kultūros institucijose.
Kodėl pasirinkti M. K. Čiurlionio namai?
Rinkdamasi tyrimo objektą, E. M. Kirdaitė siekė tarptautines teorijas susieti su konkrečios Lietuvos kultūros įstaigos kasdienybe. M. K. Čiurlionio namai Vilniuje jai pasirodė tinkamas pavyzdys dėl lengvo prieinamumo visuomenei, novatoriško požiūrio, gausių edukacinių veiklų ir įvairių projektų.
Tyrėja pabrėžė, kad ši įstaiga neapsiriboja M. K. Čiurlionio kūrybinio palikimo pristatymu. Ji taip pat veikia kaip daugiafunkcis kultūros centras ir bendruomenės kultūros namai. E. M. Kirdaitę sudomino programų įvairovė bei bendradarbiavimo galimybės, todėl ji siekė išsiaiškinti, kokie vidiniai, strateginiai ir išoriniai veiksniai padėjo sukurti tokią reputaciją.
Tyrimas parodė, kad auditoriją gali veikti ne tik tiesiogiai su ja susiję sprendimai. Reikšmingi yra organizacijos vidinė kultūra, renginių vieta ir erdvė. Taip pat išryškėjo, kad mažėjantis žmonių įsitraukimas į kultūrą yra sudėtinga problema, susijusi su mažėjančiais kultūros biudžetais, didele laisvalaikio pasiūla, menkiau vertinamu vaikų meniniu ugdymu ir vis didesne technologijų įtaka.
Auditorijų plėtros samprata skiriasi priklausomai nuo miesto, regiono ir konkrečios institucijos, todėl universalaus vadovėlio, tinkančio visoms pasaulio kultūros įstaigoms, nėra. Tyrimas taip pat atskleidė, kad horizontali hierarchija arba jos nebuvimas, draugiška ir motyvuojanti darbo aplinka daro įtaką darbuotojų požiūriui, meninių vertybių puoselėjimui ir auditorijų plėtros priemonėms. Tokiose organizacijose natūraliai gimsta originalios ir novatoriškos praktikos, tarp jų – svetingumo arba šeimininkavimo principas.
Auditorijų plėtra – ne vien daugiau žiūrovų
Auditorijų plėtra siejama su kultūros demokratija. Jos tikslas – skatinti piliečių bendruomeninį ir kūrybinį dalyvavimą, o ne tik suteikti galimybę naudotis kultūros paslaugomis. Jungtinėje Karalystėje ši sąvoka įsitvirtino ypač stipriai, o žemyninėje Europoje ir Lietuvoje dažniau vartojami kiti apibūdinimai: dalyvavimo kultūriniame gyvenime skatinimas, visuomenės įtraukimas į kultūrą ar kultūros prieinamumo didinimas.
Pagal šią strategiją auditorija laikoma lygiaverte kultūrinio dialogo ir renginio dalyve, kuri pati gali kurti meną ar patirtis. Svarbiausia užmegzti abipusį ryšį tarp institucijos, menininko ir publikos bei sudaryti sąlygas įsitraukti.
Tai ilgalaikis procesas, apimantis esamų ir potencialių auditorijų pažinimą, jų poreikių bei patiriamų kliūčių nustatymą. Kultūros institucijos turėtų remtis ne prielaidomis, o statistiniais ir kokybiniais tyrimais. Nors rinkodara yra viena auditorijų plėtros priemonių, ši strategija taip pat apima edukaciją, partnerystes, naujus meninius formatus, skaitmenines iniciatyvas, bendruomenines veiklas, vidinius organizacinius pokyčius, darbuotojų gebėjimų stiprinimą ir renginių erdvių tobulinimą.
Be to, auditorijų plėtros rezultatai gali padėti valdžios atstovams pagrįsti meno vertę, meninio ugdymo svarbą moksleiviams ir valstybės paramos kultūrai būtinybę. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne tam, kaip paveikti auditoriją, o kaip tobulinti pačią instituciją ir jos veiklos procesus.
Čiurlionio namuose lankytojai tampa svečiais
Šeimininkavimo arba svetingumo principas, kurį apibrėžė britų tyrėjas Benas Walmsley, reiškia asmeniškesnį santykį su publika. Žiūrovais ar svečiais rūpinamasi nuo pirmos jų atėjimo į renginio erdvę minutės iki išlydėjimo.
E. M. Kirdaitės tyrimas parodė, kad M. K. Čiurlionio namuose toks bendravimas jau seniai taikomas natūraliai. Lankytojai čia pasitinkami tarsi svečiai namuose, su jais bendrauja darbuotojai ir menininkai. Nedidelės komandos nariai gali būti gidais, o lankytojai vadinami svečiais, ne klientais. Jie turi galimybę kalbėtis su menininkais ir kultūros specialistais, išsakyti savo nuomonę bei būti išgirsti.
Jauki, neformali ir nedidelė erdvė padeda kurti ypatingą atmosferą bei stiprina bendruomenės centro vaidmenį. Tyrimai rodo, kad auditorija dažnai teikia pirmenybę neformaliai koncertų aplinkai, todėl artimesnis ryšys su lankytojais kultūros institucijoms turėtų būti prioritetas.
Žiūrovas gali tapti kūrėju
Tyrėjos požiūriu, auditorija neturėtų būti laikoma vien kultūros produktų vartotoja. Ji gali būti kultūrinio ir meninio dialogo bei kūrybos proceso dalyvė. Įsitraukimas gali apsiriboti tradiciniu žiūrėjimu, bet taip pat apimti diskusijas, komentarus ir vertinimą. Aukščiausiu dalyvavimo lygiu žiūrovai patys tampa kūrėjais – režisuoja spektaklį, tapo ar rašo kūrinį.
Mažesnės kultūros įstaigos dažniausiai turi mažiau darbuotojų, finansinių išteklių ir mažesnes erdves, tačiau tai ne visada yra vien trūkumas. Nedidelė salė gali būti jaukesnė ir svetingesnė už didelę. Mažos komandos dažnai pačios sugalvoja renginį, jį organizuoja ir pasitinka publiką, todėl mažėja pirmą kartą į renginį atėjusiems žmonėms būdingas „slenksčio peržengimo“ nerimas.
Tokiose komandose lengviau kurti bendruomeniškumą, o horizontali struktūra sudaro sąlygas darbuotojams laisviau įgyvendinti kūrybines idėjas. Projektai gimsta ne vien dėl formalaus įpareigojimo, bet ir dėl asmeninių vertybių, entuziazmo bei nuoširdaus rūpinimosi tiksline auditorija.
Kiekviena institucija ir kiekvienas renginys turi savo auditoriją. Viena įstaiga ar renginys negali patenkinti visos visuomenės kultūrinių poreikių, todėl svarbu tikslus apibrėžti realistiškai. Auditorijų plėtra nėra varžybos dėl kuo didesnio lankytojų skaičiaus – svarbesnė yra dalyvavimo kokybė ir prasmingas žmonių įtraukimas.
Atvirumas neturi reikšti meninės kartelės nuleidimo
Viena sudėtingiausių auditorijų plėtros dilemų – kaip tapti atviresniems įvairioms grupėms ir kartu išlaikyti meninę kokybę. Nauji bei novatoriški renginių formatai gali suteikti daugiau galimybių, tačiau jų įgyvendinimas kelia iššūkių.
Meną vertinti sudėtinga, nes jis subjektyvus. Aukštas techninis meistriškumas gali prisidėti prie kūrinio kokybės, bet jos negarantuoja: techniškai nepriekaištingas, tačiau mechaniškas muzikos atlikimas nebūtinai paveiks klausytoją. Kai kurie tyrėjai vienu svarbiausių kokybės kriterijų laiko kūrinio aktualumą. Ekspertai gali įvertinti techninį meistriškumą, o žiūrovai – patirties patrauklumą ir jos poveikį jų realybės suvokimui.
Publikos pažinimas ir jos dalyvavimą skatinančių priemonių paieška nereiškia pataikavimo ar meno supaprastinimo. Kūrinio kontekstą galima paaiškinti, surengti kūrybines dirbtuves, o atlikėjui – pabendrauti su žiūrovais prieš renginį ar po jo. Griežti ritualai, ypač lydintys klasikines meno formas, gali atbaidyti, o atviresnis bendravimas padeda sumažinti psichologinius barjerus.
Reikšminga ir renginio vieta. Muzika gali skambėti parke, kur ją netikėtai išgirstų praeiviai, neprivalantys dvi valandas sėdėti koncertų salėje. Po renginio taip pat verta sudaryti sąlygas laisvai aptarti patirtį su muzikantais, menininkais ar kino ekspertais.
Muzikantės patirtis padeda suprasti kultūros lauką
E. M. Kirdaitės kelias į kultūros vadybą prasidėjo nuo muzikos. Ji yra smuikininkė, grojo orkestruose Lietuvoje ir Vokietijoje. Muzikos mokslai ir koncertinė veikla jai suteikė darbštumo, disciplinos, gebėjimo siekti tikslo, empatijos ir įsiklausymo. Taip pat svarbūs tapo bendravimo, bendradarbiavimo ir humoro įgūdžiai.
Studijos ir darbas skirtingose Europos šalyse leido jai išskirti Vokietijos ir Skandinavijos pavyzdžius. Šiose šalyse, nepaisant mažėjančio meno ir kultūros finansavimo, geriau suvokiama, kad menas nėra vien prabanga – jis yra žmogaus prigimties ir visuomenės dalis.
Lietuvoje kultūra ir menas, anot tyrėjos, dažniau vertinami kaip antraeiliai dalykai. Mažėjantis finansavimas didina konkurenciją, apsunkina institucijų, kultūros darbuotojų ir menininkų partnerystes bei dalijimąsi informacija. Didesnis dėmesys kultūrai ir švietimui, jos vertinimu, sustiprintų Lietuvos galimybes tapti gerovės valstybe.
Vertinant renginio ar meno kūrinio sėkmę, dažnai pirmiausia žiūrima į žiūrovų ir parduotų bilietų skaičių. Tačiau ne mažiau svarbūs ir kokybiniai rezultatai: suburta bendruomenė, aktyvus dalyvavimas, publikos atgalinis ryšys bei renginio reikšmė žmonėms.