Penkias dienas visiškoje tamsoje ir tyloje praleidusi mokslininkė Kiana Aran patyrė išgyvenimų, kurių nesitikėjo. Ji pasakojo išvydusi prieš daugelį metų mirusius artimuosius ir nebesupratusi, ar tai sapnas, ar haliucinacijos. Nors eksperimentas tapo sunkiu išbandymu, po jo moteris teigė ėmusi labiau vertinti įprastą kasdienybę.
Kalifornijos universiteto bioinžinerijos profesorė eksperimentą atliko 2024 metų lapkritį Lenkijoje. Penkioms dienoms ji įsikūrė oloje, kur nebuvo šviesos, pramogų ar galimybės bendrauti su kitais žmonėmis.
Tamsa pakeitė ne tik laiko pojūtį
K. Aran siekė išsiaiškinti, kaip jutiminė deprivacija, kai žmogus netenka įprastų aplinkos dirgiklių, veikia kūną ir protą. Prieš pradėdama eksperimentą ji tikėjosi, kad atsiribojimas nuo kasdienio triukšmo padės nuraminti nuolat skubančias mintis.
Mokslininkė leidiniui „The Scientist“ pasakojo, kad jos protas paprastai nuolat ieško atsakymo į klausimą, kas bus toliau. Ji buvo bandžiusi jogą ir meditaciją, tačiau ne visada sugebėdavo atsipalaiduoti.
Oloje moteris turėjo lovą, tualetą ir dušą. Jos kūno pokyčiai buvo fiksuojami specialiais jutikliais, o maistas atnešamas kartą per dieną, nenuspėjamu laiku. Dėl to Kianai tapo sunku suvokti, ar lauke diena, ar naktis.
Tačiau didžiausią įspūdį jai paliko ne prarastas laiko pojūtis. Visiškoje tamsoje ji pradėjo matyti tai, ko ten neturėjo būti.
Kiana pasakojo išvydusi savo motiną, pusseserę ir močiutę, kurios buvo mirusios prieš daugelį metų. Jos sėdėjo kartu ir žiūrėjo į „iPad“ ekraną. Mokslininkė nebegalėjo suprasti, ar ši scena buvo sapnas, ar haliucinacija. Be to, nors oloje nebuvo jokio šviesos šaltinio, ji pradėjo įžiūrėti objektų kontūrus.
Vos po dviejų dienų ji norėjo pasitraukti
Izoliacija greitai tapo rimtu psichologiniu išbandymu. Jau antrąją dieną Kiana jautė vis didesnį nerimą ir ėmė desperatiškai laukti eksperimento pabaigos. Ji svarstė, kaip ištvers dar tris dienas, jei neturi kuo užsiimti.
Mokslininkė šią būseną apibūdino kaip savotišką kankinimą ir neslėpė norėjusi kuo greičiau palikti olą. Pasikeitė ir jos jutimai: maisto skoniai bei tekstūros tapo neįprastai ryškūs. Vėliau atlikti tyrimai parodė, kad jos seilėse buvo padaugėję skonio receptorių.
Tyrėjai taip pat užfiksavo pokyčių, susijusių su imuniniu atsaku, žarnyno mikrobiota ir vidiniu biologiniu laikrodžiu. Nepaisant sudėtingos patirties, penkios dienos tamsoje Kianai tapo išgyvenimu, kurio ji nepamiršo.
Išėjusi iš olos moteris sakė tapusi dėkingesnė, kantresnė ir empatiškesnė. Ji teigė, kad šie jausmai išliko ir sugrįžus į įprastą gyvenimą.
Savo patirtį Kiana taip pat aprašė žurnale „Nature“. Ji prisiminė, kaip penktąją dieną išėjusi iš olos apkabino jos laukusius kolegas ir draugus.
Norėdama vienu metu patirti kuo daugiau pojūčių, mokslininkė nubėgo prie netoliese esančio užšalusio ežero ir nėrė į ledinį vandenį.
Jos teigimu, šaltis kandžiojo odą, tačiau po penkių dienų tamsoje tai tapo ryškiausiu priminimu, kad ji yra gyva.