Princas Harry atskleidė, kaip po motinos, princesės Dianos, mirties ilgus metus slėpė savo išgyvenimus ir kokių sveikatos problemų vėliau sukėlė neišgyventas sielvartas. Dianai žuvus, Harry buvo vos 12 metų, tačiau aplinkiniams stengėsi rodyti, kad su situacija susitvarko.
42-ejų princas apie tai papasakojo naujoje „MasterClass“ pamokoje „Redefining Grief: Building Resilience Through Loss“, kurią parengė kartu su neuromokslininke dr. Mary-Frances O’Connor. Pamokoje jis kalbėjo apie asmeninę patirtį ir aiškino, kaip netektis veikia žmogaus smegenis bei kūną.
Po tragedijos slėpė tikruosius jausmus
Princesė Diana 1997-aisiais Paryžiuje žuvo per automobilio avariją. Harry prisiminė tuo metu jautęs didelį spaudimą atrodyti stiprus ir įtikinti kitus, kad jam viskas gerai.
Jis teigė supratęs, kad žmonės į jį žvelgia norėdami pamatyti, kaip berniukas jaučiasi po motinos netekties. Dėl to princas dar labiau stengėsi sudaryti įspūdį, kad geba susitvarkyti.
Harry pasakojo, kad maždaug 15 ar 20 metų į klausimą, ar jam viskas gerai, nuolat atsakydavo teigiamai. Vėliau jis šį elgesį apibūdino kaip emocinį sustingimą ir jausmų slopinimą.
Paauglystėje princas vengė emocijų, susijusių su Dianos mirtimi. Apie 20-uosius jis prisijungė prie kariuomenės ir teigė, kad griežta tvarka bei aiškus tikslas padėjo nukreipti mintis kitur.
Harry sakė, kad galimybė dėvėti tokią pačią uniformą kaip kiti jam suteikė palengvėjimą, reikalingą tikslą ir stabilumo jausmą.
Priepuoliai prasidėdavo važiuojant į darbą
Po antrosios tarnybos Afganistane 2013 metais Harry suprato, kad anksčiau užslėpti jausmai niekur nedingo. Anot jo, patirtys karo zonoje suaktyvino ir kitus iki tol neišgyventus trauminius išgyvenimus.
Princas prisiminė supratęs, kad tikriausiai buvo visiškai išsekęs. Net apsivilkus paprastus marškinius ir suveržus apykaklę jam atrodydavo, kad dūsta. Panikos priepuoliai, pasak jo, prasidėdavo net automobilyje pakeliui į darbą.
Tuo metu Harry suvokė, kad problema yra rimtesnė ir reikia ieškoti jos priežasčių.
Vėliau jis su žmona Meghan Markle išvyko į Kanadą, tikėdamiesi atsitraukti nuo įtemptos aplinkos. Vis dėlto princas pasakojo, kad vos po kelių dienų pajuto stiprų nuovargį ir emocinį nuosmukį.
Harry teigė, jog anksčiau jam atrodė, kad stresą ir adrenaliną reikia tam, kad smegenys galėtų veikti. Kai šio stimulo neliko, namuose jis tapo beveik neveiksnus. Maždaug dvi savaites princas išgyveno depresiją ir jautėsi negalintis funkcionuoti be adrenalino.
Dr. Mary-Frances O’Connor paaiškino, kad ilgalaikis sielvartas gali išsekinti žmogų. Jos teigimu, nuolatinis ieškojimas žmogaus, kurio nebėra, pareikalauja daug emocinių ir fizinių jėgų, rašo PEOPLE.
Harry taip pat prisiminė, kad net praėjus daugeliui metų po motinos laidotuvių dalis jo vis dar tikėjo, jog Diana sugrįš. Jis įsivaizdavo, kad motina atsitraukė nuo visko, kas griovė jos gyvenimą, ir vieną dieną pasiims jį bei jo brolį.
Netektį priimti trukdė ir kaltės jausmas. Harry ilgai manė, kad emociškai pasveikti ir vėl jaustis laimingam reikštų išduoti mirusią mamą.
Princas pasakojo, kad dėl šios priežasties jautėsi nelojalus ir kaltas net pagalvojęs apie laimę bei džiaugsmą be Dianos. Jis manė turintis liūdėti ir išlikti emociškai sustingęs, kad įrodytų, kaip stipriai jos pasiilgo.
Tačiau pradėjęs iš tiesų išgyventi savo emocijas Harry suprato, kad motina būtų norėjusi matyti jį laimingą. Šis suvokimas, pasak jo, iš esmės pakeitė jo mąstymą, išlaisvino ir suteikė kitokį požiūrį į gyvenimą.