Spalio 18-oji Vytautui Landsbergiui yra ypatinga diena – rytoj profesorius švęs 94-ąjį gimtadienį.
Jaukiuose namuose jis priėmė „Žinių radijo“ laidos „Kultūros sunkiasvoriai“ kūrėjus. Pokalbyje apie artėjančią sukaktį V. Landsbergis sakė metų neskaičiuojantis. Anot jo, gyvenimą labiau lydi laukimas – gerų naujienų ir jūros.
Jūra tapo sunkiai pasiekiama, bet išliko atrama
Profesorius pripažino, kad kasdienybėje jūra jam tapo beveik nepasiekiama. Vis dėlto ji tebėra viena svarbiausių jo gyvenimo atramų.
Jis sakė, kad dabar jūrą gali pasiekti nebent mintimis ir sapnais, tačiau jūra jam reiškia gyvybę, grožį ir džiaugsmą. V. Landsbergis teigė norintis kuo ilgiau ja džiaugtis.
Kalbėdamas apie laimę, profesorius pirmiausia išskyrė gyvenimą be baimės. Jam svarbu matyti aplink save laimingus arba beveik laimingus žmones, kurie džiaugiasi gyvenimu, Lietuva ir laisva tėvyne. V. Landsbergio teigimu, reikia džiaugtis kitų laime ir padėti žmonėms būti laimingiems.
„Piktas kalnelis“ trukdo būti laimingam
V. Landsbergis pastebėjo, kad visuomenėje šiandien trūksta žmogiškumo, o žmonės dažnai būna kupini pykčio ir pavydo. Jis tokią būseną palygino su sėdėjimu ant „pikto kalnelio“: esą ant jo būdamas žmogus negali jaustis laimingas, nes yra paklydęs ir su juo kažkas negerai.
Profesoriaus manymu, pyktis dažnai kyla iš nepasitenkinimo, neįgyvendintų svajonių ar nepasisekusių dalykų. Todėl jis ragino „išjungti pykčio mašinėles“.
V. Landsbergis sakė apgailestaujantis dėl laiko, kuris praeina veltui, kai žmonės be reikalo praleidžia gražias gyvenimo akimirkas. Jis ragino susirasti draugą, paimti jį už rankos ir kartu nueiti prie jūros, pasiklausyti jos. Profesorius taip pat priminė paprastą, bet svarbų M. K. Čiurlionio patarimą – „nepykit“.
Žmogiškumo galima mokytis iš artimiausių žmonių
Pasak V. Landsbergio, pasaulyje vis mažiau suprantama, kas yra žmogiškumas ir kodėl jis reikalingas. Jo teigimu, norint tai pakeisti, reikia pabusti iš piktumo ir mokytis iš artimiausių pavyzdžių – mamos bei gerų aplinkinių.
Profesorius ragino žmogų išlikti žmogumi, nebūti kvailiu ir nepasiduoti žeminančiam elgesiui.
Kalbėdamas apie skandalų krečiamą Bažnyčią ir pasitikėjimą ja, V. Landsbergis pabrėžė, kad Bažnyčią kuria jos žmonės. Jo manymu, kai jie susirenka, susikimba už rankų ir pradeda dainuoti, jau būna atlikta pusė darbo.
Dainavimą profesorius laiko didele vertybe, galinčia sugrąžinti sielos ramybę. Jis priminė, kad pirmasis dalykas, kurį žmogus išgirsta pasaulyje, yra mamos daina, ir išreiškė viltį, kad ji galėtų būti ir paskutinis garsas, lydintis žmogų išeinant iš pasaulio. V. Landsbergiui tai reiškia taiką su savimi ir pasauliu.
„Velnias“ slypi pačiuose žmonėse
Paklaustas, ką norėtų panaikinti Lietuvoje, profesorius įvardijo pyktį ir nesusikalbėjimą. Jis pabrėžė, kad blogis ne visada ateina iš išorės – jis gali slypėti pačiuose žmonėse.
V. Landsbergis ragino tam „velniui“ nepasiduoti, nesipykti ir rinktis ramų, švarų gyvenimą. Jis siūlė atsigręžti į paprastus dalykus, pavyzdžiui, pasodinti gėlę, o prireikus – ir dvi, bei išlikti žmogumi.
Prisimindamas Senekos mintį apie savanorišką vergovę, profesorius perspėjo, kad kai kuriems žmonėms gali norėtis atsisakyti atsakomybės, skųstis ir tiesiog „šliaužioti po balas“. Tačiau jis ragino rinktis vietas, kur žydi pievos, skraido bitės ir galima džiaugtis saulėta diena, nes gyvenime esą labai daug grožio.
Paklaustas, ką šiuo metu labiausiai mėgsta veikti, V. Landsbergis nedvejodamas atsakė, kad geriausia yra kalbėtis su vaikais. Jo teigimu, vaikai yra nepaprasti išminčiai.
Laidos pabaigoje profesorius, paklaustas, ko palinkėtų klausytojams, paliko trumpą, bet prasmingą palinkėjimą.