Iki didžiųjų metų švenčių buvo likusios vos kelios dienos, kai gruodžio 20-osios naktį Martynos kūno temperatūra pakilo iki 41 °C. Ji manė susirgusi sunkia infekcija, todėl ryte kreipėsi į šeimos gydytoją. Vis dėlto kraujo tyrimų rezultatai mediką paskatino ją skubiai nukreipti į skubiosios pagalbos skyrių.
Nors pati buvo gydytoja ir suprato, kad situacija gali būti rimta, tuo metu Martyna labiau galvojo apie darbą nei apie savo sveikatą. Ji svarstė, kas per Kūčias ją pavaduos, ir tikėjosi, kad kelių dienų gydymas antibiotikais padės pasijusti geriau. Pasak jos, toks požiūris atspindėjo tuometį gyvenimo ritmą – darbo grafikas buvo itin intensyvus, o poilsiui beveik nelikdavo laiko.
Tačiau skubiosios pagalbos skyriuje trisdešimt dvejų Martyna išgirdo diagnozę: ūminė leukemija. Ši žinia ją sukrėtė – pirmoji mintis buvo, kad gyvenimas baigėsi.
Diagnozė buvo dar skaudesnė dėl jos profesinės patirties. Rezidentūros metu Martyna dirbo hematologijos ir onkologijos skyriuose, matė sunkiai sergančius pacientus ir pati leukemiją laikė viena baisiausių ligų.
Šiandien moteris jau yra praėjusi chemoterapiją ir alogeninę kaulų čiulpų transplantaciją. Savo istorija ji dalijasi siekdama, kad ką tik diagnozę išgirdę žmonės galvotų ne tik apie laukiamą gydymą, bet ir apie gyvenimą jam pasibaigus.
Po diagnozės gyvenimas nesustoja
Martynos pasakojimas tapo asociacijos „Kraujas“ projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalimi. Jame patirtimis dalijasi onkologinėmis ligomis susirgę žmonės, jų artimieji, medicinos specialistai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad kalbant apie onkologines ligas neretai apsiribojama diagnoze ir gydymu, nors žmogaus gyvenimas tuo nesibaigia. Anot jos, išgirdus tokią žinią lengva patikėti, kad nuo šiol viską užgoš liga, todėl ypač svarbu matyti žmones, kurie gydymą praėjo ir sugrįžo į gyvenimą – kartais pasikeitusį, tačiau vis dar visavertį.
Martynai kitų žmonių patirtys buvo svarbios ir jos pačios gydymo metu. Pirmąsias dienas ligoninėje ji prisimena menkai, o šoką išgyveno visa šeima. Didžiausia atrama tapo vyras, sesuo, draugai, kolegos, vėliau – gydytojai ir slaugytojai.
Dar per pirmąjį mėnesį ligoninėje ji atrado „Drąsos ambasadorių“ istorijas. Kai kurios iš jų buvo tokios sudėtingos ir kupinos komplikacijų, kad Martyna pradėjo savo situaciją vertinti iš kitos perspektyvos. Šie pasakojimai jai priminė, jog gyvenimas po diagnozės tęsiasi.
Planai padėjo išlaikyti ryšį su ateitimi
Gydymas truko ilgai. Iš pradžių Martynai buvo paskirti keturi chemoterapijos kursai, tačiau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad reikės ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos. Tinkamas donoras rastas negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, o transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.
Šį laikotarpį moteris prisimena kaip sunkiausią tiek fiziškai, tiek emociškai. Ji rašė dienoraštį, kurio iki šiol nėra atsivertusi. Vis dėlto net gulėdama ligoninėje stengėsi neprarasti ryšio su gyvenimu už jos sienų.
Kai nesinorėdavo valgyti, Martyna žiūrėdavo maisto gaminimo vaizdo įrašus, išsisaugodavo receptus ir planuodavo, ką gamins grįžusi namo. Ji taip pat svajojo apie keliones ir dar neaplankytas šalis. Planai bei dalykai, kurių galėjo laukti, padėjo išsaugoti ryšį su ateitimi.
Jėgų suteikė ir žmonės, kurie patys buvo susidūrę su onkologine liga. Jų buvimas šalia leido jaustis suprastai ir matyti, kad po diagnozės galima gyventi toliau.
Šiandien Martyna drąsą sieja su gebėjimu net sunkiausiose aplinkybėse atrasti bent mažą gerą dalyką. Žmogui, neseniai išgirdusiam diagnozę, ji pirmiausia patartų leisti sau išsigąsti – nereikia iš karto būti stipriam, drąsiam ar pozityviam. Tačiau svarbu neprarasti vilties, neleisti baimei užgožti visko, planuoti laiką po pasveikimo ir svajoti.
Liga privertė iš naujo įvertinti gyvenimą
Martynai liga tapo ne tik sunkiu išbandymu, bet ir galimybe kitaip pažvelgti į gyvenimą, kuriame iki tol daugiausia vietos užėmė darbas. Ji sako, kad liga suteikė antrą šansą sustoti ir prisiminti, kas iš tiesų svarbu. Dabar moteris labiau saugo savo sveikatą ir mano, kad nereikia nuolat niekam nieko įrodinėti ar aukoti savęs žmonėms, kurie nevertina darbo, laiko ir atsidavimo.
Pasikeitė ir kasdienybė. Dar iki leukemijos diagnozės Martyna sirgo reumatoidiniu artritu, todėl nuolatinis skausmas buvo tapęs įprastas. Po kaulų čiulpų transplantacijos jis pasitraukė. Galimybė judėti be nuolatinio skausmo tapo dar vienu netikėtu pokyčiu, leidusiu naujai įvertinti anksčiau savaime suprantamus dalykus.
Dabar Martyna stengiasi geriau išnaudoti galimybes pažinti pasaulį, meną ir istoriją, taip pat įgyvendina svajones, kurioms anksčiau trūkdavo laiko.
Išgyventa patirtis ją išmokė kantrybės ir gebėjimo paleisti kontrolę. Apie savo ligą ji kalba norėdama priminti kitiems pacientams, kad diagnozė nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Jos atveju ji tapo naujo gyvenimo etapo pradžia ir paskatino iš naujo įvertinti vertybes, santykį su darbu, žmonėmis bei pačia savimi.
Gyvybę išgelbėjo nepažįstamas donoras
Ypatingą vietą Martynos istorijoje užima žmogus, kurio ji niekada nebuvo sutikusi – negiminingas kaulų čiulpų donoras. Nepažįstamas žmogus sutiko tapti donoru ir taip išgelbėjo jai gyvybę. Martyna tai vadina medicinos stebuklu.
Po ligos ji sėkmę taip pat supranta plačiau. Anksčiau šis žodis dažniausiai buvo siejamas su karjera, profesiniais pasiekimais ar dideliais tikslais, tačiau Martynai sėkmė yra ir žmogaus gebėjimas išgyventi gydymą, ištverti sunkias dienas bei sugrįžti į gyvenimą.
Jos teigimu, tokios patirtys priverčia iš naujo pažvelgti į vertybes, santykius, laiką ir patį gyvenimą. Kuo daugiau apie tai bus kalbama, tuo mažiau onkologines ligas gaubs baimė ir stigma.