Jau keturis mėnesius pėsčiomis keliaujantis italas Ezio Marchetti iš Norvegijos šiaurės juda Pietų Afrikos link. Iki galutinio tikslo jam dar gali tekti keliauti trejus ar ketverius metus, tačiau vyrui svarbiausia ne nueitas atstumas, o pakeliui sutikti žmonės.
Kaune Ezio praleido dvi dienas. Miestas jam paliko gerą įspūdį, o labiausiai keliautoją sužavėjo Nemuno sala ir joje įsikūrusi „Mokslo sala“, skelbia Kauno miesto savivaldybė.
Kelionės tikslas – žmonės
Italo projektas vadinasi „Destination Humans“ („Kelionės tikslas – žmonės“). Pats pavadinimas, pasak jo, tiksliai apibūdina šios kelionės esmę.
Ezio keliauja iš vienos vietos į kitą, tačiau nesiekia rekordų ir nenori būti pirmasis, atlikęs ką nors neįprasto. Didžiausią reikšmę jam turi pati kelionė ir susitikimai su žmonėmis.
Gyvenimo patirtis vyrui parodė, kad pasaulyje netrūksta gerų žmonių. Tai, ką jis patiria keliaudamas, ryškiai skiriasi nuo dažnai naujienose matomo vaizdo. Todėl jis nori daugiau dėmesio skirti pozityviems dalykams, apie kuriuos, jo manymu, kalbama per mažai.
Nuo Norvegijos iki Pietų Afrikos
Šiuo metu keliautojas eina į Lenkiją. Jo planas – pėsčiomis iš Norvegijos šiaurės pasiekti Pietų Afriką, pereinant Europą ir Afriką.
Į maršrutą jis sąmoningai įtraukė Baltijos šalis, nes jose iki šiol nebuvo lankęsis. Vietoje kelio per Švediją, Daniją ir Vokietiją, Ezio keltu iš Stokholmo pasiekė Taliną, o iš ten pėsčiomis keliavo per Baltijos valstybes. Visa kelionė, jo skaičiavimu, turėtų trukti mažiausiai trejus ar ketverius metus.
Kasdien italas nueina maždaug 30–40 kilometrų. Anksčiau jis daug bėgiojo ir yra įveikęs ne vieną maratoną, todėl fiziniu požiūriu kelionė kol kas nėra itin sunki.
Keliauti su perdarytu vaikišku vežimėliu, o ne kuprine, jis pasirinko todėl, kad toks būdas mažiau apkrauna kūną ir yra tinkamesnis ilgai trunkančiai kelionei. Vis dėlto ilgi, tiesūs Lietuvos ir Latvijos keliai tapo psichologiniu išbandymu. Kai apima vienatvė, Ezio klausosi audioknygų, tinklalaidžių arba skambina artimiesiems.
Nepažįstamųjų gerumas jį vis dar stebina
Vėstant orams keliautojas turi gerą miegmaišį ir žieminę striukę, tačiau stengiasi sparčiau judėti pietų kryptimi.
Ieškodamas vietos nakvynei, jis dažnai klausia žmonių, ar galėtų palapinę pasistatyti jų kieme. Neretai šeimininkai patys pakviečia jį į namus, pasiūlo vakarienę ir pusryčius. Ezio teigia to neprašantis ir nesitikintis, todėl toks svetingumas jį kaskart maloniai nustebina.
Skirtingose šalyse žmonių reakcijos skiriasi. Švedijoje ir Suomijoje jie gali pasirodyti gana uždari, tačiau Ezio mokėjimas kalbėti švediškai ir vasaros metas padėjo lengviau užmegzti ryšį.
Lietuvoje, jo pastebėjimu, žmonės bendraudami su nepažįstamaisiais iš pradžių gali būti kiek skeptiškesni. Vis dėlto čia jis taip pat patyrė daug nuoširdaus gerumo.
Lietuviai kvietė keliautoją į namus, vaišino, siūlė nakvynę. Kai kurie kartu su juo dviračiais apžiūrėjo savo kaimelius, o vakarais kvietė arbatos ir rodė šeimos albumus.
Kavą verda tiesiog pakelėje
Norėdamas susikalbėti su vietiniais, Ezio turi užsirašęs kelias žinutes lietuviškai. Vyresni žmonės ne visada moka angliškai, tačiau kartais vertėjais tampa jų vaikai ar anūkai. Keliautojui įdomu stebėti, kaip jaunesnioji karta padeda įveikti kalbos barjerą.
Ryšiui užmegzti jis pasitelkia ir kavą. Ezio su savimi nešiojasi nedidelį kavinuką, o tėvai kartais atsiunčia itališkos kavos. Tai paprastas būdas pradėti pokalbį, ypač kai pačiam ne visuomet lengva prieiti prie nepažįstamo žmogaus.
Jo manymu, keliaujant vienam su žmonėmis susipažinti lengviau. Keliaudami dviese žmonės gali likti savo rate, o vienatvė skatina dažniau atsiverti nepažįstamiesiems.
Lietuvoje labiausiai nustebino obelys
Pirmiausia Ezio Lietuvoje į akis krito lygus kraštovaizdis, ypač palyginus jį su Švedija ir Norvegija. Keliautojas pastebėjo daug atvirų laukų ir žemės ūkio teritorijų.
Tačiau labiausiai jį nustebino pakeliui matytas obelų ir obuolių gausumas. Tiek daug jų, pasak italo, jis dar nebuvo matęs.
Viešnagės Lietuvoje metu Ezio jau paragavo ir tradicinių patiekalų – balandėlių bei šakočio. Abu patiekalai jam labai patiko.
Kaune labiausiai sužavėjo Nemuno sala
Kaune keliautojas praleido dvi dienas. Jis vaikštinėjo po centrą ir senamiestį, aplankė Kauno pilį, užsuko į salą prie arenos ir apžiūrėjo „Mokslo salos“ muziejaus pastatą.
Nors į muziejaus vidų neužėjo, pats pastatas ir jo aplinka Ezio paliko didelį įspūdį. Ypač jam patiko sala, kuri pasirodė moderni, išskirtinė ir kitokia. Keliautojas pabrėžė, kad ne kiekvienas miestas gali pasigirti turintis salą.
Kaunas jam pasirodė šiuolaikiškas, tvarkingas, tačiau nepraradęs savo charakterio. Miesto gatvėse jis matė darniai susiliejančią istorinę architektūrą ir modernias erdves. Ezio norėtų į Kauną sugrįžti ir miestui skirti daugiau laiko.
Keliautojas žmonėms linki būti atviresniems nepažįstamiesiems ir labiau susijusiems tarpusavyje. Jo manymu, net paprasti kasdieniai gestai – pasisveikinimas su parduotuvės kasininku, šypsena ar dėmesys kitam žmogui – gali pagerinti kasdienybę.
Ezio įsitikinęs, kad didesnis žmonių tarpusavio ryšys padarytų pasaulį geresnį. Tas pats, jo manymu, galioja ir miestui.