Dalis Lietuvos gyventojų vis dar įsitikinę, kad palaidoti žmogų galima tik dalyvaujant kunigui ar atliekant religines apeigas. Vis dėlto tai tėra paplitęs mitas. Lietuvos teisės aktai nenustato pareigos laidoti pagal konkrečią religinę tradiciją – atsisveikinimo būdą gali pasirinkti mirusiojo artimieji, atsižvelgdami į jo valią ir įsitikinimus.
Laidotuvių organizavimo specialistai pastebi, kad vis daugiau šeimų stengiasi atsisveikinimą pritaikyti prie to, kaip gyveno ir ko norėjo mirusysis.
Kunigas laidotuvėse nėra būtinas
Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas nustato palaikų laidojimo tvarką ir sąlygas, tačiau nereikalauja, kad ceremonijoje dalyvautų kunigas ar kitas dvasininkas.
Įstatyme taip pat nėra numatyta privaloma religinė ceremonija. Jame pabrėžiama, kad atsisveikinant turi būti gerbiami mirusiojo ir jo artimųjų įsitikinimai.
Atsisveikinimas gali atspindėti visą žmogaus gyvenimą
Žmonių gyvenimo būdas, vertybės ir pasaulėžiūra skiriasi, todėl skirtingi gali būti ir jų išlydėjimo būdai. Vieniems svarbios religinės apeigos, kitiems artimesnis ramus šeimos susibūrimas prie pietų stalo.
Dalis žmonių renkasi humanistinę ceremoniją. Joje dėmesys skiriamas mirusiojo asmenybei, jo biografijai, vertybėms ir ryšiui su artimaisiais.
Tokias ceremonijas Lietuvoje veda sertifikuoti ceremonmeisteriai. Jie iš artimųjų surenka informaciją apie mirusįjį, o atsisveikinimo metu papasakoja jo gyvenimo istoriją ir būna šalia šeimos. Dažniausiai ceremonija trunka apie 30 minučių ir vyksta šarvojimo arba laidojimo metu.
HIA humanistinių ceremonijų organizacijos vadovė Urtė Žukauskaitė-Zabukė aiškino, kad humanistinis atsisveikinimas apima žmogaus gyvenimo istoriją, asmenines detales, nueito kelio įprasminimą ir tai, kas po jo lieka artimųjų širdyse. Tokia ceremonija padeda įvardyti, ką velionis paliko pasauliui, kokias pamokas suteikė ir kokius darbus atliko.
Anot jos, prasmingi prisiminimai leidžia šeimai išsaugoti ne tik netekties skausmą, bet ir šviesesnį jausmą, kad žmogaus gyvenimas buvo vertingas. Jie taip pat padeda suprasti, kaip ryšį su mirusiuoju tęsti per prisiminimus, darbus ir pasakojimus.
Pelenai gali būti išbarstyti jūroje
Netradicinių laidotuvių organizavimo srityje dirbančios „Lydėtuvės.lt“ direktorė Elena Patamsė taip pat pastebi, kad daugeliui žmonių religinės apeigos vis dar atrodo privalomos. Įprastai artimieji dalyvauja mišiose, o vėliau rengiamas asmeninis atsisveikinimas, tačiau požiūris palaipsniui kinta.
Pasak jos, vis dažniau atsižvelgiama į mirusiojo pasaulėžiūrą ir atsisakoma religinės atributikos, kunigo bei bažnyčios, jei žmogus buvo nereligingas.
Vis daugiau reikšmės teikiama mirusiojo individualumui, todėl atsisveikinimai ne visada vyksta šarvojimo salėse. Šeimos renkasi sodybas, laivus ar kitas vietas, susijusias su svarbiais prisiminimais.
Jeigu žmogus augo prie jūros ir ją mylėjo, atsisveikinimas gali būti organizuojamas paplūdimio restorane, o pelenai išbarstomi jūroje. Lietuvos įstatymai tokį pasirinkimą leidžia.
Kai kurie artimieji atsisako ir tradicinių gedulingų pietų. Vietoj jų prie urnos patiekiami mirusiojo mėgti kokteiliai ar patiekalai – picos, šaltibarščiai ir kitas mėgtas maistas.
Tokiu būdu atsisveikinimas tampa asmeniškesnis, nes atspindi konkretaus žmogaus charakterį ir jo gyvenimo istoriją.
Humanistinė ceremonija padėjo priimti netektį
Viktorija Radžienė pasakojo, kad jos mama nebuvo itin religinga, todėl ji nusprendė rinktis humanistinę ceremoniją. Toks sprendimas iš pradžių skeptiškai sutiktas tėčio ir brolio.
Moteris norėjo mamos gyvenimą įprasminti per jai svarbius simbolius: mėgstamą muziką, citatas, gėles ir eilėraštį, kurį mama niūniuodavo lyg dainą: „Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. – Parymok, manęs palauk Prie baltos obels…“ Šis fragmentas nuskambėjo atsisveikinimo metu, o dabar Viktorija jį niūniuoja savo dukrelei, kuri su močiute prasilenkė 13 dienų.
Po ceremonijos tėtis ir brolis pripažino neįsivaizdavę geresnio atsisveikinimo. Viktorijos teigimu, aiškiai ir prasmingai išreikštas gedulas padėjo lengviau suvokti netektį ir pajusti, kad su mama iš tiesų atsisveikinta.
Žmogus gali iš anksto nurodyti, kaip nori būti palaidotas
Įstatymo 21 straipsnis kiekvienam suteikia teisę iš anksto pareikšti valią dėl savo palaikų laidojimo ir paskirti asmenį, kuris pasirūpins šio sprendimo įgyvendinimu.
E. Patamsė prisiminė jaunos vėžiu sirgusios moters istoriją. Ji norėjo, kad atsisveikinime būtų kuo daugiau šviesos ir jos pačios, todėl pasirinko humanistinę ceremoniją.
Prieš mirtį moteris parašė laišką, kuriame sudėjo prisiminimus ir savo požiūrį. Šis tekstas tapo pagrindine ceremonijos dalimi ir išliko svarbus ne tik atsisveikinimo metu, bet ir jos mažam vaikui.
Žmonėms patariama su artimaisiais aptarti ne vien muziką, drabužius ar laidojimo vietą, bet ir organų donorystę bei galimybę išbarstyti pelenus.
Kalbėti apie mirtį nėra lengva, ypač kai žmogus serga sunkia liga, o artimieji sunkiai priima nepalankias prognozes. Tokiu atveju galima užsisakyti paslaugą, kai surenkami žmogaus pageidavimai ir vėliau perduodami šeimai. Tai gali palengvinti artimųjų naštą.
Jeigu apie mirusiojo norus šeima sužino tik po jo mirties, kai kurie artimieji gali pasijusti atstumti. Pasaulietiškų laidotuvių pageidavimas kartais sukelia įtampą religingesniems šeimos nariams.
U. Žukauskaitė-Zabukė ragino apie tai kalbėtis tada, kai mirtis dar atrodo tolima – žmogus yra sveikas, jaunas ir gyvybingas. Pasak jos, ligos ar senatvės akivaizdoje tokį pokalbį pradėti tampa sunkiau, todėl nereikėtų jo nukelti į rytojų.
Galima suderinti humanistines ir religines apeigas
Laidotuvėse svarbiausia pagarba mirusiajam ir paguoda jo artimiesiems. Vienoje šeimoje dažnai susitinka skirtingos pasaulėžiūros: net jei velionis buvo nereligingas, kai kurie giminaičiai gali norėti maldos ar mišių.
Tokiu atveju galima derinti pasaulietinį atsisveikinimą su religinėmis apeigomis. Taip gerbiama mirusiojo valia ir kartu atsižvelgiama į šeimos poreikius.
HIA humanistinių ceremonijų organizacijos vadovė teigė, kad nors humanistinės ceremonijos nėra religinės, jose dažnai paliekama laiko apmąstymams ar tyliai maldai. Kai kurios šeimos pasirenka abi ceremonijas – religinę ir humanistinę.
U. Žukauskaitė-Zabukė pabrėžė, kad pasirinkimas atsisveikinti be kunigo yra visiškai normalus, teisėtas ir pagarbus, nors visuomenėje dar pasitaiko spaudimo bei smerkiančių komentarų.
Atminimas tęsiasi ir pasibaigus ceremonijai
Atsisveikinimas nesibaigia paskutiniais ceremonijos žodžiais ar žemių sauja. Artimiesiems svarbu, kaip velionio atminimas bus saugomas vėliau. Kapavietė, urna, antkapis, simboliai ir užrašai gali tapti asmenine istorija, pasakojančia apie žmogų bei jo ryšį su šeima.
Iki šiol daugelyje kapaviečių naudojama religinė atributika, tačiau požiūris keičiasi. Vis daugiau šeimų nori, kad kapavietė atspindėtų velionio asmenybę, vertybes, gyvenimo būdą ir santykį su artimaisiais.
„Memorus.lt“ memorialinių atminimo erdvių dizainerė Eglė Balčiūnienė pasakojo apie klientę, kuri, paklausta, ar ant paminklo bus kryžius, nustebo ir pasiteiravo, ar jo galima atsisakyti. Specialistės teigimu, žmonės kartais net nesusimąsto, kad gali rinktis kitokius sprendimus.
Kapavietę gali papuošti akmuo, medis, skulptūra, asmeninis simbolis arba nedidelė, jauki ir natūraliai apželdinta erdvė.
Ypač jaunesni klientai dažniau renkasi minimalistinius, šviesius ir natūralius sprendimus. Mažėja poreikis dideliems monumentams ir gausiam dekorui, o daugiau dėmesio skiriama medžiagų, formų bei augalų dermei, ilgaamžiškumui ir priežiūros paprastumui.
E. Balčiūnienė, daugiau nei dešimtmetį dirbanti kapaviečių dizaino srityje, teigė, kad anksčiau žmonės dažniausiai rinkdavosi jau pagamintus paminklus ar standartinius įrengimo variantus. Dabar pokalbis dažniau pradedamas nuo klausimų, koks buvo mirusysis, ką mėgo, kokiomis vertybėmis vadovavosi ir kokį jausmą artimieji norėtų patirti lankydami kapą.
Specialistui svarbu ne tik išklausyti artimuosius, bet ir pajusti tai, kas lieka nepasakyta – jų jausmus, poreikius bei lūkesčius.
Kapavietė gali pasakoti apie gyvenimą, o ne vien apie mirtį
Emocinę reikšmę nebūtinai suteikia brangus karstas ar įspūdingas paminklas. Kartais daug svarbesnis būna asmeninis daiktas ar simbolis, kurio reikšmę supranta tik šeima. Tokie elementai leidžia dar kartą prisiminti velionį, kalbėti apie jį ir išreikšti meilę, ilgesį bei dėkingumą.
Tradicinius motyvus – gėles, augalus, gamtos ar paukščių vaizdus, tėviškės peizažus ir krikščioniškus simbolius – vis dažniau papildo baltiška bei tautinė simbolika, inicialai, asmeniškai sukurti eilėraščiai ir žmogui ar šeimai svarbios citatos.
Simboliai tampa vis labiau susiję su konkretaus žmogaus gyvenimu, pasaulėžiūra, pomėgiais ir vertybėmis.
E. Balčiūnienė pateikė pavyzdžių, kai antkapyje įamžinamas mirusios moters austos juostos rašto fragmentas, muzikos mokytojos kapavietėje atsiranda natos, o velionės piešinys tampa atminimo dalimi. Kartais įkomponuojamas ir akmuo, ant kurio žmogus mėgdavo sėdėdamas gerti kavą. Tokie sprendimai ne tik suteikia kapavietei išskirtinumo, bet ir pasakoja dalį velionio gyvenimo.
Individualumas svarbus ir renkantis urną. Specialistė teigė, kad vertinamos ne tik jos forma, medžiaga ar išvaizda, bet ir tai, kokią asmenybę ji gali atspindėti.
Artimieji urną renkasi pagal jos kuriamą jausmą, charakterį ar sąsajas su mirusiuoju. Todėl urna, kaip ir antkapis, gali būti ne vien funkcinis daiktas, bet ir prasminga žmogaus asmenybės išraiška.
Pasak E. Balčiūnienės, kapavietė yra daugiau nei palaidojimo vieta. Tai erdvė, kurioje susitinka prisiminimai, jausmai ir artimųjų santykis su mirusiuoju – vos keliuose kvadratiniuose metruose gali tilpti didelė gyvenimo istorija.