„Apsivilkusi per didelį tėčio megztinį jausdavausi saugi – lyg trumpam būčiau apsivilkusi namus“, – tokia istorija skamba daugiau nei šešių metrų aukščio instaliacijoje „A Dress is A House“. Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius‘26“ ją pristato prekių ženklas SOULZ. Berlyne gyvenančios ir kuriančios lietuvių dizainerės Vaidos Voraitės sumanymą įgyvendino įvairių sričių menininkų komanda.
Šviečianti balta suknelė lankytojus kviečia ne tik į ją pažvelgti, bet ir įžengti į vidų – pabūti erdvėje, kurioje susitinka drabužiai, namai ir asmeniniai prisiminimai.
Instaliacijos audinys kyla aukštyn, siaurėja ir vėl prasiplečia. Pro jį sklinda šviesa, o aplink metalinį karkasą vingiuoja juostelės. Atsivėrusios klostės tampa įėjimu į milžiniškos suknelės vidų, kuriame galima klausytis kitų žmonių pasakojimų ir prisiminti savuosius.
Čia skamba istorijos apie mamos pasiūtą vestuvinę suknelę, kuria vilkėdama moteris ištarė svarbiausią „Taip“, apie kasmet per Kalėdas apsivelkamą mamos devyniasdešimtųjų drabužį ir sugrįžimą į vaikystę. Kita istorija pasakoja apie pirmąją Rugsėjo 1-ąją, kai saugumo suteikė oranžinės striukės kišenėje suspaustas kumštis.
Projektą inicijavo SOULZ rinkodaros komanda – Ieva Solominė ir Dina Portnaja. Anot jų, šių metų sumanymas gerokai ambicingesnis nei praėjusių metų mugėje pristatyta patyriminė erdvė „SOULZ Try Room“, kurioje lankytojai galėjo liesti audinius ir žaisti formomis. Šįkart bendradarbiavimas su menininkais išaugo į kolektyvinį meno kūrinį.
I. Solominė teigia jaučianti pasididžiavimą menininkų darbu ir dėkingumą už galimybę prisidėti prie instaliacijos. D. Portnajos teigimu, projektas rėmėsi bendromis vertybėmis, pagarba ir kūrybine laisve: menininkams buvo leista savarankiškai interpretuoti idėją, derinant savo viziją su SOULZ tapatybe.
D. Portnaja pabrėžia, kad SOULZ siekia ne tik parduoti drabužius, bet ir kurti kultūrą, kurioje mados pasirinkimai susiję su estetika, vertybėmis bei saviraiška. Instaliacijoje drabužis vaizduojamas ne kaip paprastas išorinis sluoksnis, o kaip asmeninis simbolis. Per medžiagas, erdvę, meninę interpretaciją ir lankytojų refleksijas skaitmeninis prekių ženklas čia įgauna fizinį pavidalą.
Kuratorių parengtame projekto aprašyme drabužis vadinamas mažiausiais mūsų namais, o namai – didžiausiu drabužiu. Viena erdvė juda kartu su kūnu, kita išlieka vietoje, tačiau abiejose gyvename. Jas pasirenkame, keičiame, paveldime, išaugame ir paliekame – jose išlieka mūsų laikas.
Drabužiai gali saugoti judesius, kvapą, prisilietimus, gyvenimo etapą ar vienintelį vakarą, dėl kurio jų neįmanoma išmesti. Namai taip pat prisipildo balsų, įpročių ir daiktų, kurių vietą kūnas žino beveik automatiškai. „A Dress is A House“ šias patirtis sujungia į erdvę, kurioje galima trumpam apsigyventi.
V. Voraitės idėją įgyvendinti padėjo tarpdisciplininis menininkas Vladas Suncovas, garso menininkas ir kompozitorius Antanas Dombrovskij bei šviesų dizaineris ir menininkas Justas Bø. Projektą kuravo Giedrė Selenytė ir Giedrė Stabingytė.
Visą savaitę komanda dirbo LITEXPO rūmuose. V. Voraitė pasakoja, kad pati nustebo pirmą kartą atsistojusi priešais realią instaliaciją. Nors idėją ilgai brandino mintyse, galimybė fiziškai patekti į savo sumanymą suteikė jam naują matmenį.
Dizainerės vertinimu, tikrasis kūrinys tapo dar stipresnis, nes atsirado neplanuojamų dalykų: audinio judėjimas, šviesos sklidimas ir besikeičiantis erdvės pojūtis, kai lankytojas atsiduria suknelės viduje. Anot jos, į realybę persikėlusi idėja išaugo, o tai yra gražiausias rezultatas.
Kartu su V. Suncovu dizainerė ieškojo šiuolaikiškos, architektūrinės formos, kuri atskleistų skirtingų mados epochų siluetus ir sukurtų beveik futuristinį erdvės įspūdį. V. Voraitė nenorėjo tiesiogiai atkartoti suknelės silueto, o menininko interpretacija, jos teigimu, išplėtė pradinį sumanymą.
V. Suncovas sukūrė šešių metrų skersmens aliuminio konstrukciją. Ant metalinio rėmo užmestas audinys atrodo lengvas, tarsi kabėtų ore, o aplink karkasą susiraizgiusios juostelės ir kaspinėliai primena vijoklius.
Menininkas aiškina, kad rėmas ne formuoja instaliaciją, o tik palaiko jos gyvybę – tarsi turėklai, padedantys suknelei egzistuoti ir atsiskleisti. Apatinėje dalyje esantys septyni apvalūs elementai suteikia erdvei jaukumo ir sujungia architektūrinę bei drabužio struktūrą.
V. Suncovo manymu, suknelė, kaip ir namas, gali saugoti, varžyti, išlaisvinti, flirtuoti ir sužadinti tiek gerus, tiek nemalonius prisiminimus. Šis ryšys jam primena Joachimo Triero filmą „Sentimentali vertė“, kuriame namas tampa pagrindiniu veikėju ir padeda atsiskleisti žmonėms.
Instaliacijai panaudota daugiau nei 150 metrų audinio ir maždaug 400 metrų juostelės. Tekstilinę dalį įgyvendino Saulė Liaudanskienė ir Rita Miknevičienė, o aliuminio karkasą pagamino „Baltic Art Force“ komanda.
Tikrasis kūrinio turinys atsiveria jo viduje – per garsą ir šviesą. A. Dombrovskij sukurtoje kompozicijoje panaudota beveik trisdešimt asmeninių istorijų. Jose pasakojama apie senelės megztinį, kartu su žmogumi iškeliavusį į pasaulį ir vis priminusį namus, taip pat apie suknelę, suteikusią stiprybės žengiant į naują gyvenimo vaidmenį.
Kita istorija pasakoja apie pasimatymą, į kurį žmogus ėjo tikėdamasis gauti šaliką, o grįžo sulaukęs pasiūlymo kurti šeimą. Šaliką jis vėliau taip pat gavo.
Kurdamas garso kompoziciją A. Dombrovskij iš pradžių ieškojo namų jaukumo – šylančio boilerio garsų ar tyliai grojančio radijo nuotaikos. Tačiau ilgiau galvojant apie drabužį kaip namą, šios sąvokos pasikeitė: sienos ir klostės, saugus mikroklimatas ir aštrus išorės žvilgsnis susipynė. Galiausiai išorinis triukšmas prasiskverbė į audinio klostes ir virto garso sluoksniu, tekančiu per drabužių dėvėjimo istorijas.
V. Voraitės teigimu, garsas gimė iš pokalbių apie namus, drabužius ir juose saugomus jausmus. Savo intymiomis istorijomis pasidaliję žmonės instaliacijai suteikė jautrumo ir žmogiškumo.
Šviesų dizainerio Justo Bø sprendimas kūriniui suteikia dar daugiau gyvybės. Instaliacijos viduje paslėpti šviesos šaltiniai paverčia audinį perregimu, švytinčiu, lengvai banguojančiu ir tarsi kvėpuojančiu.
J. Bø siekė, kad atrodytų, jog suknelės viduje kažkas gyvena ar kvėpuoja. Jo sumanymu šviesa nėra atskiras efektas – ji turėtų būti jaučiama, o ne pastebima. V. Voraitė priduria, kad apšvietimas susiliejo su architektūra ir tapo kūrinio dalimi, keičiančia erdvės bei formos pojūtį.
Kuratorės G. Selenytė ir G. Stabingytė teigia, kad drabužis leido kalbėti apie tai, kodėl jį dėvime, ką išreiškiame ir kokias savo versijas kuriame. Pasitikėjimas bei dialogas padėjo skirtingoms kūrybinėms disciplinoms susijungti į vieną patirtį.
G. Selenytės įsitikinimu, prekių ženklui nebūtina visada būti dėmesio centre. Kartais prasmingiau sukurti erdvę istorijoms, idėjoms ir žmonėms, kurie kitomis aplinkybėmis galbūt niekada nesusitiktų.
„A Dress is A House“ galima pamatyti ir patirti spalio 1–4 dienomis LITEXPO vykstančioje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’26“.