Sportas Aldoną Grigaliūnienę lydėjo beveik nuo vaikystės, tačiau svarbiausius karjeros pasiekimus ji iškovojo tik tada, kai teko iš naujo mokytis pasitikėti savo kūnu. Sulaukusi 36 metų moteris susirgo arachnoiditu, pusę metų praleido ligoninėje, o dėl paralyžiuotos kairės kūno pusės ir sutrikusios pusiausvyros kurį laiką negalėjo savarankiškai vaikščioti. Tuo metu jos namuose laukė vyras ir dvi mažos dukros. Vėliau judėjimas tapo viena svarbiausių sveikimo priemonių, o Aldona pasiekė aukščiausią paralimpinio sporto lygį – tapo dukart paralimpine čempione.
Šeima tapo pagrindine priežastimi nepasiduoti
Sportuoti Aldona pradėjo dar vaikystėje. Aktyvią mergaitę pastebėjo mokytojai ir nukreipė į sporto mokyklą. Vėliau ji pasirinko lengvąją atletiką, baigė tuometinį Kūno kultūros institutą ir tapo trenere. Sukūrusi šeimą bei augindama dvi dukras, po dešimties metų trenerės darbo ji pasirinko darbą mokykloje, kad daugiau laiko galėtų skirti vaikams. Tačiau būtent pirmaisiais metais mokykloje netikėtai prasidėjo sunkus ligos laikotarpis.
Po šešių mėnesių ligoninėje grįžusi namo Aldona vis dar sunkiai išlaikė pusiausvyrą ir negalėjo normaliai vaikščioti. Liga pakeitė ne tik jos judėjimą, bet ir veidą, todėl išbandymas buvo sunkus ir emociškai. Jai buvo 36-eri, o dukroms – ketveri ir dešimt metų. Moteris sako, kad būtent šeima suteikė motyvacijos kasdien stengtis.
Ji norėjo užauginti dukras ir išsaugoti įprastą šeimos gyvenimą. Dėl vaikų, vyro ir artimųjų atsirado paskata judėti bei stiprėti. Pusiausvyra buvo smarkiai sutrikusi: tamsoje Aldona negalėdavo eiti, ją mėtydavo į šonus. Vis dėlto kasdien atlikdama specialius pratimus ji pamažu ėmė matyti rezultatą.
Sugrįžimas į mokyklą taip pat prisidėjo prie reabilitacijos. Aldonai tekdavo mokiniams rodyti pratimus, kartu su jais judėti ir vesti mankštas. Kūnas stiprėjo, o pusiausvyra gerėjo. Pirmajame sveikimo etape vyras ją veždavo į treniruotes, o kiti šeimos nariai perimdavo dalį kasdienių pareigų. Taip Aldona galėjo daugiau dėmesio skirti sveikatai ir sportui.
Vienas pasiūlymas pakeitė jos požiūrį į ateitį
Po ligos apie profesionalų sportą pati Aldona negalvojo. Grįžti į sporto pasaulį jai pasiūlė pažįstamas treneris, prisiminęs ją iš ankstesnių varžybų. Jis pakvietė pabandyti treniruotis kartu su negalią turinčiais atletais. Tuo metu moteris dar nedaug žinojo apie tokias galimybes.
Iš pradžių jos tikslas buvo paprasčiausiai pasveikti, nes vaikščioti be pagalbos ji negalėjo. Tačiau trenerio paskatinimas pabandyti ir palaipsniui didinami fiziniai krūviai padėjo gerinti sveikatą. Vėliau tai atvėrė kelią į didįjį sportą.
Profesionali karjera pareikalavo daugybės metų treniruočių ir nuolatinio šeimos gyvenimo derinimo. Ypač svarbus Aldonai buvo vyro, taip pat dirbusio treneriu, palaikymas. Jis suprato, kad rezultatai nepasiekiami per kelias savaites, todėl abu kartu spręsdavo, kaip paskirstyti laiką ir pareigas. Vyro netekusi prieš dvejus metus, Aldona jų bendrą kelią prisimena su dėkingumu.
Vyras jai nuolat kartodavo, kad ji stipri ir gali pasiekti savo tikslą. Toks paskatinimas suteikdavo papildomų jėgų. Aldona sako, kad abu kartu spręsdavo, kam tuo metu reikia skirti daugiau dėmesio, todėl jų šeima veikė kaip tandemas.
Paramos ji sulaukė ir darbe. Po pusės metų, praleistų ligoninėje, jos darbo vieta buvo išsaugota: kolega perėmė pamokas, o vadovas vėliau sudarydavo sąlygas išvykti į varžybas. Aldona šį pasitikėjimą vertino ne tik kaip galimybę dalyvauti varžybose – ji jautė atsakomybę grįžti ir stengtis. Ilgainiui bendros pastangos virto pasaulio bei paralimpinių žaidynių medaliais.
Prašyti pagalbos jai teko išmokti iš naujo
Aldona save laiko žmogumi, kuris įpratęs viską atlikti savarankiškai. Net ligai apsunkinus kai kuriuos kasdienius darbus, kreiptis pagalbos jai buvo sunku. Dukros ne kartą priminė mamai, kad paprašyti kito žmogaus pagalbos nėra silpnumo požymis.
Pamažu Aldona suprato, kad pagalbos galima prašyti tada, kai jos iš tiesų reikia. Jai svarbu žinoti, kad aplink yra žmonių, kurie padės nuoširdžiai, o toks palaikymas neatima savarankiškumo.
Šiandien pagalbos ji sulaukia ir sporto bendruomenėje. Draugės padeda parnešti sunkesnius daiktus, nuperka reikalingų prekių ar užneša pirkinius. Aldonai tai tapo bendrystės forma, leidžiančia ilgiau išlikti aktyviai ir savarankiškai.
Jos manymu, bendruomenė daugeliui žmonių su negalia padeda įveikti vienatvę. Sportuojant susipažįsta skirtingo amžiaus žmonės, mezgasi draugystės, atsiranda bendros veiklos ir kelionės, stiprėja pasitikėjimas savimi. Aldona yra mačiusi atvejų, kai sportas fiziškai sustiprino žmogų tiek, kad jis galėjo savarankiškiau pasirūpinti kasdieniais poreikiais.
Medalius nustelbė šeimos pagarba
Aldonos sporto karjeroje netrūko reikšmingų pergalių. 1996 metais Atlantos paralimpinėse žaidynėse ji laimėjo aukso medalį šuolio į tolį rungtyje. 2004-aisiais Atėnuose Aldona tapo paralimpine rutulio stūmimo čempione, o 2008 metų Pekino žaidynėse iškovojo sidabrą. Jos kolekciją papildė ir pasaulio bei Europos čempionatų apdovanojimai.
Vis dėlto svarstydama, ką vertina labiau už trofėjus, Aldona pirmiausia kalba apie šeimos pagarbą. Jai reikšminga, kad dukros mato, kiek pastangų mama įdėjo siekdama išsaugoti šeimos gyvenimo įprastumą.
Aldona sako, kad dukrų dėkingumas už jos pastangas ir nepasidavimą jai svarbesnis už medalius. Dabar ji vaikšto ir mėgaujasi gyvenimu kaip visi. Moterį taip pat džiugina visuomenėje vykstantys pokyčiai bei tokios iniciatyvos kaip „Camelia“ projektai, kuriuose daugiau dėmesio skiriama žmonių su negalia sportui, galimybėms ir pasiekimams.
Judėjimas jos gyvenime svarbus ir šiandien. 72-ejų Aldona kiekvieną rytą pradeda mankšta. Kadangi dukros gyvena atskirai, ji nori kuo ilgiau išlikti savarankiška. Sportas jai tebėra būdas rūpintis kūnu, tačiau kartu tai ir galimybė parodyti kitiems, kad pradėti galima nuo mažų žingsnių.
Šią nuostatą ji perduoda ir kitiems žmonėms su negalia. Pastebėjusi, kad kam nors galėtų padėti sportas, Aldona pati užkalbina, papasakoja apie galimas veiklas ir skatina jas išbandyti. Vieną savo mokinį, tuomet dar šeštoką, ji pati pakvietė sportuoti. Šiandien jis jau suaugęs, sukūręs šeimą ir dalyvauja tarptautinėse varžybose.
A. Grigaliūnienė įsitikinusi, kad kiekvienas gali pasirinkti veiklą pagal savo jėgas bei galimybes. Svarbiausia – pradėti nuo mažų žingsnių ir pamažu siekti savo svajonės.