Vilniuje, netoli Tauro kalno, remonto darbų metu rasta 40 žmonių palaikų, datuojamų XIX amžiumi. Tokie atradimai gali ne tik laikinai sustabdyti darbus, bet ir priversti keisti visą statybų projektą. Tačiau kas laukia žmogaus, jeigu palaidojimai aptinkami jo paties sklype, kuriame planuojama statyti namą?
Kasant pamatus kartais paaiškėja, kad po žeme yra seniai užmirštos kapinės, apie kurias nežinojo net žemės pardavėjas. Tokiu atveju gali tekti stabdyti statybas, koreguoti projektą, perkelti pastatą arba patirti papildomų išlaidų.
Advokatų kontoros „Njord“ advokatas Sigitas Barakauskas naujienų portalui tv3.lt teigė, kad privačiame sklype rasti palaikai savaime nereiškia, jog namo statybų teks atsisakyti. Vis dėlto toks radinys gali apsunkinti darbus, sumažinti žemės vertę ir apriboti jos naudojimą.
Radimvietėje darbus paprastai būtina nedelsiant nutraukti ir informuoti kompetentingas institucijas. Palaikų negalima savavališkai atkasti, perkelti ar kitaip tvarkyti. Pirmiausia turi būti nustatyta, ar rasti pavieniai palaikai, archeologinė vertybė, ar buvusių kapinių teritorija. Nuo tyrimų rezultatų priklauso ir tolesnės pasekmės.
Atlikus tyrimus statybas kartais leidžiama tęsti, tačiau gali prireikti pakeisti projektą, numatomą pastatą perkelti į kitą sklypo dalį arba apsaugoti tam tikrą teritoriją. Nustačius kultūros paveldo vertę, žemei gali būti taikomi gerokai griežtesni apribojimai.
S. Barakauskas pabrėžė, kad Lietuvoje jau buvo nagrinėta panašių ginčų. Teismuose pasitaikė atvejų, kai privačiame sklype, kuriam buvo išduotas leidimas statyti gyvenamąjį namą, pradėjus darbus aptikti kaulai, o statybos dėl to sustojo.
Ar įmanoma susigrąžinti pinigus už sklypą?
Jeigu netrukus po sklypo įsigijimo paaiškėja, kad jame yra palaidojimų ir dėl jų nustatomi reikšmingi naudojimo ar statybų apribojimai, pirkėjas tam tikromis aplinkybėmis gali reikalauti pardavėjo atsakomybės.
Nežinomi palaidojimai arba dėl jų atsiradę esminiai statybų ribojimai gali būti laikomi paslėptu žemės sklypo trūkumu, jeigu ši aplinkybė egzistavo pirkimo metu, pirkėjas apie ją nežinojo, o ji objektyviai mažina sklypo vertę ar galimybę naudoti jį pagal paskirtį.
Tokiu atveju galima prašyti sumažinti sklypo kainą, atlyginti pagrįstas išlaidas, o išimtiniais atvejais – nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir susigrąžinti sumokėtus pinigus.
Vis dėlto kiekvienas ginčas vertinamas atskirai. Jeigu sklypą vis dar įmanoma naudoti pagal paskirtį, nors ir su tam tikrais ribojimais, tinkamesne priemone gali būti laikomas kainos sumažinimas.
Sutarties nutraukimas būtų kraštutinė išeitis. Ji galėtų būti svarstoma tada, kai trūkumas yra esminis, jo neįmanoma pašalinti priimtinomis priemonėmis arba pirkėjas iš esmės negauna to, ko pagrįstai tikėjosi pirkdamas sklypą.
Dar daugiau problemų kyla, kai savininkas jau būna sumokėjęs už namo projektą, pradėjęs statybas ar pasiėmęs paskolą, tačiau dėl radinio darbai sustoja. Tokiais atvejais galima siekti nuostolių atlyginimo, tačiau vien statybų pabrangimo ar užsitęsimo tam nepakanka.
Reikalaujamos kompensuoti išlaidos turi būti pagrįstos ir tiesiogiai susijusios su sklypo trūkumu. Paskolos palūkanos bei kitos finansavimo išlaidos teoriškai taip pat gali būti prašomos atlyginti, tačiau jos būtų vertinamos individualiai.
Svarbu ir tai, ar pardavėjas žinojo apie palaidojimus. Jeigu jis turėjo tokią informaciją, bet ją nuslėpė, pirkėjo pozicija reikalaujant žalos atlyginimo galėtų būti stipresnė.
Tačiau pardavėjo atsakomybė gali kilti ir tuo atveju, jei jis pats apie palaidojimus nežinojo. Tai, kad radinys paaiškėjo tik pradėjus statybas, savaime neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už neatitikimą, kuris egzistavo nuosavybės teisės perdavimo pirkėjui metu.
Pirkėjui nebūtina įrodyti, jog pardavėjas sąmoningai slėpė informaciją. Tačiau jis turi pagrįsti, kad sklypas turėjo reikšmingą trūkumą, apie kurį pirkimo metu nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti.
Nežinomų kapaviečių Lietuvoje gali būti tūkstančiai
Archeologas Gintautas Zabiela tv3.lt pasakojo, kad netikėtų žmonių palaikų radinių atliekant statybos ar žemės kasimo darbus Lietuvoje pasitaiko. Tikrasis jų mastas nėra aiškus, nes apie dalį atvejų atsakingos institucijos taip ir nesužino.
Anot archeologo, kai kurie statytojai, savininkai ar kiti asmenys apie radinius nepraneša, nes baiminasi tyrimų, problemų dėl nekilnojamojo turto ar jo vertės sumažėjimo. Todėl specialistus dažniausiai pasiekia tik oficialiai užfiksuota informacija. Kiti palaikai gali būti vėl užkasti ar sunaikinti, o apie tokius atvejus kartais sužinoma tik po kelių dešimtmečių iš žmonių pasakojimų.
Lietuvoje gali būti kur kas daugiau senųjų kapaviečių, nei jų šiandien įregistruota. Dalis jų per šimtmečius buvo pamirštos, o buvusių kapinių vietose dabar gali būti dirbami laukai arba vykdomos statybos.
Iki XX amžiaus pradžios daugelyje vietovių beveik kiekvienas didesnis kaimas turėdavo savo kapavietes. Šiuo metu Lietuvoje žinoma apie 2–3 tūkstančius registruotų kapaviečių, tačiau dėl karų, epidemijų ir kitų istorinių įvykių kai kurie kaimai sunyko. Todėl, G. Zabielos vertinimu, dar gali būti užmiršta ne viena tūkstantis tokių vietų.
Daugiausia kalbama apie istorinių laikų palaidojimus, siekiančius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susidarymo laikotarpį. Kai kurių vietų išsidėstymą gali žinoti vietos gyventojai, tačiau ši informacija nėra plačiai pasklidusi.
Kaip pavyzdį archeologas nurodė 2021 metais vykusius žvalgymus maždaug 165 kilometrų ilgio dujotiekio trasoje nuo Širvintų rajono iki Lenkijos sienos. Nors teritorija buvo žvalgyta anksčiau, o projektuojant trasą atsižvelgta į žinomas archeologines vietoves, ekspedicija aptiko iki tol nežinomų palaidojimo vietų.
Penkių institucijų jungtinės ekspedicijos metu, nepaisant ankstesnių tyrimų, buvo aptiktos ir ištirtos mažiausiai dvi, kaip manoma, valstybės laikų kapavietės. Tai parodė, kad nežinomų senųjų kapaviečių Lietuvoje dar gali būti nemažai.
Vienas rastas kaulas gali reikšti didesnes kapines
Vienoje vietoje aptikti žmogaus kaulai neretai tampa pirmuoju ženklu, kad po žeme yra ne pavienis kapas, o didesnė laidojimo vieta. Pavienių palaidojimų taip pat pasitaiko, kai žmogus dėl įvairių priežasčių buvo palaidotas ne kapinėse, tačiau tokie atvejai retesni.
Aptikus palaikus pirmiausia tiriama radimo vieta. Jeigu aplink randama daugiau kapų, galima spręsti, kad tai buvusios kapinaitės ar didesnis kapinynas. Vis dėlto tiksliai nustatyti jo ribas ne visada paprasta.
Senosios kapavietės dažnai nepalieka jokių paviršiuje matomų ženklų. Todėl net kelių palaidojimų aptikimas ne visuomet leidžia suprasti, kiek toli kapinynas tęsiasi. Kartais norint nustatyti jo ribas reikia ištirti nemažą teritorijos dalį.
Šiais laikais archeologiniai tyrimai dažniausiai atliekami tik toje vietoje, kuri būtina konkretiems statybos ar infrastruktūros darbams. Jeigu likusi kapavietės dalis projektui netrukdo, ji gali būti palikta nepaliesta. Tačiau jei statybų toje vietoje išvengti neįmanoma, palaidojimus būtina ištirti.
Kaip elgtis sklype radus žmogaus kaulų?
Netikėtai aptikus palaikus, jų negalima liesti, o žemės kasimo darbai turi būti nutraukti. Iš pirmo žvilgsnio ne visada įmanoma pasakyti, ar tai senas archeologinis palaidojimas, ar naujesnis radinys, galintis būti susijęs su nusikaltimu.
Apie nežinomą kapavietę būtina pranešti atsakingoms institucijoms, nes jos laikotarpis gali būti įvairus – nuo labai senų laikų iki XX amžiaus įvykio, susijusio su kriminalinėmis aplinkybėmis.
Jeigu radinys gali turėti archeologinę vertę, apie jį turėtų būti informuojamas Kultūros paveldo departamentas. Tačiau praktikoje ne visos tokios vietos sulaukia deramo dėmesio, o kai kurie jau žinomi archeologiniai objektai oficialios registracijos laukia ilgai.
Jeigu įmanoma, kasimo darbus radimo vietoje reikėtų nutraukti. O jei statybų išvengti negalima, gali tekti padengti palaidojimų ištyrimo, palaikų iškėlimo ir perlaidojimo išlaidas. Palaikai negali likti po keliais, namais ar kitais statiniais.
G. Zabielos teigimu, didžiausia problema yra ne pats palaikų aptikimas, o tai, kad tokios vietos vėliau kartais nesulaukia reikiamos pagarbos, apsaugos ar tinkamo ištyrimo.