Lietuvoje ryškiausias mafijos suklestėjimas buvo matomas praėjusio amžiaus pabaigoje, ypač paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje.
Tęsiant pasakojimų apie nusikalstamą pasaulį ciklą, apžvelgiami laikraštyje „Akistata“ skelbti kriminaliniai archyvai ir „Vilniaus brigados“ narių likimai.
Anksčiau buvo rašyta apie pasikėsinimą į buvusį šios grupuotės narį Zbignevą Mackevičių (33 m.). Taip pat buvo skaičiuojama, kad per nepriklausomybės metus Lietuvoje nužudyta apie šimtas „torpedų“ ir jų vadų.
Dažniausiai tai buvo jauni vyrai – vidutinė bandito gyvenimo trukmė siekė 30 metų. Kadaise galingos „Vilniaus brigados“ narių 2003 metais jau buvo likę tiek nedaug, kad juos buvo galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Nemaža dalis išgyvenusiųjų tuo metu atliko bausmes.
Grėsmė valstybingumui
Prieš dešimtmetį, spalį, Lietuvą sukrėtė Vito Lingio nužudymas. Vienas laikraščio „Respublika“ leidėjų ir žurnalistų buvo nušautas prie savo namų, šalia automobilio, kuriuo ketino vykti į darbą.
V. Lingys rašė apie mafiją, o „Respublika“ „Vilniaus brigadą“ vadino organizuota nusikalstama grupuote, todėl įtariamųjų pirmiausia imta ieškoti tarp nusikalstamo pasaulio atstovų. Tuometis generalinis prokuroras, dabartinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas įsakė įkurti Kovos su organizuotu nusikalstamumu ir Kovos su korupcija skyrius.
A. Paulausko vertinimu, šis sprendimas buvo vienas svarbiausių žingsnių, padėjusių pagrindą kovai su organizuotu nusikalstamumu ir prisidėjusių prie „Vilniaus brigados“ sunaikinimo.
Dar šio amžiaus pradžioje paskelbta, kad grupuotė nebeegzistuoja. Anksčiau ji neslėpė savo įtakos Vilniui ir įvairiais būdais apie ją skelbė. Tačiau žurnalisto nužudymas peržengė visas ribas – kilo grėsmė ne tik žmonių gyvybėms, bet ir teisinės sistemos ateičiai.
Įsakymas nužudyti žurnalistą
V. Lingio nužudymo tyrimas atskleidė iki tol nežinomų faktų apie sostinę kontroliavusios grupuotės veiklą. Nusikaltimo organizavimu įtartas Vilniaus nusikalstamo pasaulio autoritetas Borisas Dekanidzė. Gavęs generalinio prokuroro sankciją jį suimti, B. Dekanidzė slapstėsi Jūrmaloje.
A. Paulauskas teigė, kad „Vilniaus brigados“ vado sulaikymas Latvijoje buvo pirmasis toks atvejis Lietuvos istorijoje. Taip pat sulaikyti kiti su žurnalisto nužudymu siejami asmenys: I. Achremovas (Achremas), V. Slavickis (Slovėnia) ir B. Bobičenka (Slonas).
Tris kartus į V. Lingio nugarą ir galvą iššovęs I. Achremovas teisme papasakojo nusikaltimo aplinkybes. 1993 metų spalio 3 dieną, likus savaitei iki žurnalisto mirties, Jūrmaloje jis susitiko su B. Dekanidze ir gavo užduotį nužudyti V. Lingį.
Vykdytojui buvo parodytos dvi nuotraukos, įteiktas lapelis su adresu, automobilio spalva ir valstybiniu numeriu. Kitą dieną jis gavo polietileninį paketą, kuriame buvo du pistoletai.
I. Achremovas teisme teigė suprantantis padaręs sunkų nusikaltimą, tačiau išsigandęs B. Dekanidzės grasinimo. Jo žodžiais, jam reikėjo šauti į patį B. Dekanidzę, o ne į V. Lingį.
Igoris Tiomkinas, vadintas Timocha (43 m.), buvo antras žmogus po B. Dekanidzės. Grupuočių klestėjimo laikais jis rinko pinigus į bendrą kasą, disponavo ginklais ir kitų žmonių likimais. Buvo įtariama, kad 1992 metais jis dalyvavo bokso salėje nušaunant A. Tomiliną (Zelioną) ir I. Zorkiną. Nors I. Tiomkinas buvo suimtas, pritrūkus įrodymų netrukus paleistas.
Po B. Dekanidzės suėmimo I. Tiomkinas pabėgo į užsienį ir ilgai slapstėsi. Vokietijoje jis buvo sulaikytas bei deportuotas į Lietuvą. Už turto prievartavimą ir nusikalstamos gaujos sukūrimą jam skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė.
Kalėjime I. Tiomkinas pasikeitė – iš įžūlaus bandito tapo nuolankiu bausmę atliekančiu kaliniu. Iš pradžių jis konfliktavo su pareigūnais ir pažeidinėjo taisykles, tačiau vėliau prašė sušvelninti režimą. 2017 metais Vilniaus apygardos teismas jo prašymą patenkino, todėl paskutinius bausmės metus jis atliko lengvesnėmis sąlygomis.
Dvivietėje kameroje I. Tiomkinas praleido 7 metus ir 2 mėnesius. Apie kalėjimo laiką jis pasakojo, kad buvo laikomas rūsyje šalia mirtininkų, ir teigė, jog net gyvuliai tokiomis sąlygomis nelaikomi. Jo nuomone, kalėjimas žmogaus neauklėja, o žiaurumas gimdo dar didesnį žiaurumą.
Pats I. Tiomkinas taip pat buvo tapęs taikiniu. Po grupuotės skilimo ir kovos dėl valdžios nuspręsta jį nužudyti. „Vilniaus brigados“ narys Viktoras Akmanavičius žurnalistui pasakojo, kad kartu su V. Melničenka (Soldatu) tykojo Timochos. V. Melničenka turėjo Kalašnikovo automatą, o V. Akmanavičius – „limonkę“, gynybinę granatą. Tačiau pasalos dieną I. Tiomkinas taip ir nepasirodė.
Vėliau buvo planuota jį nušauti anksti ryte, kai šis išeis iš namų, tačiau I. Tiomkinas pastebėjo pasalą.
Konfliktai dažniausiai kildavo dėl pinigų. I. Tiomkinas buvo priėjęs prie „obščiako“ – bendros kasos. Ne visiems patiko pinigų dalybos, be to, dalis lėšų apskritai dingo. Iš pradžių banditai mokėdavo dešimtinę, skirtą pareigūnams papirkti, kalėjime esantiems nariams ir jų šeimoms remti. Po B. Dekanidzės nužudymo šie pinigai prapuolė. Buvo kalbama, kad dalis jų galėjo atsidurti Georgijaus Dekanidzės, Boriso tėvo, kišenėje.
Dešimtmetis slapstymosi
Tuomet kalėjime bausmę atliko ir Aleksandras Ždanovas, nuteistas už žmogžudystę. 1993 metų balandžio 12 dieną, važiuodamas Laisvės prospektu iš sostinės kavinės „Lakštingala“, jis automobilyje nušovė Vladimirą Voroneckį ir bandė nužudyti kartu važiavusį Sergejų Selebirovą. Ginklui užsikirtus, S. Selebirovas sugebėjo iššokti iš automobilio ir pasislėpti.
A. Ždanovas buvo ilgiausiai besislapstęs „Vilniaus brigados“ vadeiva. Jo paieška paskelbta 1993 metų pavasarį, tačiau teisėsaugai jį pavyko sulaikyti tik 1998 metų pavasarį.
Grupuotės klestėjimo laikais A. Ždanovas pats dalijo interviu, tyčiojosi iš teisėsaugos ir tvirtino, kad Vilnių valdo „brigada“. Slapstydamasis Ukrainoje ir Latvijoje jis leido draugų pinigus bei girtavo. Tik kalėjime vyras pradėjo svarstyti apie gyvenimo prasmę.
Leidinyje „Veidas“ cituotas A. Ždanovas kalbėjo apie norą padėti motinai, kad jo vaikas būtų laimingas ir nepatirtų nusikalstamo pasaulio purvo. Jis taip pat sakė, kad norint suprasti, kas yra gera, tenka sužinoti, kas yra bloga, o gyvenimas galiausiai parodo, kas buvo teisus.
A. Ždanovas, kaip ir kai kurie kiti protingesni gaujų nariai, atlikdamas bausmę domėjosi joga, astrologija ir netradicine psichologija. Tikėtina, kad taip jie ieškojo gyvenimo prasmės ir svarstė apie atgailą.
Gyvenimas ant parako statinės
Mirties išvengė ir Igoris Pervička, vadintas Boba (32 m.). Į jį buvo kėsintasi, o vėliau už girto restorano apsaugininko nušovimą jis, „Vilniaus brigados“ smogikų grupės vadas, buvo nuteistas septyneriems metams. Šią bausmę jis jau atliko.
Keliskart mėginta nužudyti ir Viktorą Polonskį, vadintą Vesnuška arba Vesna (33 m.). Po B. Dekanidzės nužudymo jis tapo vienu iš „Vilniaus brigados“ vadų, todėl konkuruojanti grupuotė nusprendė su juo susidoroti.
Pasikėsinimų sulaukė ir Viačeslavas Zaboronokas, pravarde Kozlikas (41 m.). Vieną kartą sprogmuo sunaikino jo vairuotą džipą, vėliau mėginta susprogdinti namo, kuriame jis gyveno, liftą.
Eugenijus Svirnelis, vadintas Geniuku, mirė sulaukęs vos 35 metų. Į jį buvo kėsintasi ne kartą – sprogdinta ir šaudyta. Galiausiai jis buvo nunuodytas. Buvo kalbama, kad taip atsikeršyta už jo parodymus I. Tiomkino byloje.
Prie Kauno iš automato nušautas Aleksandras Kudriašovas, o sporto salėje – A. Tomilinas ir I. Zorkinas.
1993 metais pradėjusi byrėti „Vilniaus brigada“ galutinai žlugo praėjusio amžiaus pabaigoje. Vieni jos nariai žuvo kovodami dėl valdžios ir pinigų, kiti pateko į kalėjimą, kai kurie tapo verslininkais, o dalis įsiliejo į sostinėje veikusias grupuotes. Nors tuo metu jie mėgavosi trumpalaike įtaka ir daug linksminosi, didelių turtų nesukaupė.
XXI amžiaus pradžioje Vilniuje veikęs nusikalstamas susivienijimas „Udavai“ arba „Smaugliai“ pajamas gaudavo iš prekybos narkotikais, kontrabandos ir automobilių vagysčių. Organizacija buvo suskirstyta į specializuotas šakas: „Davydo“ gauja vogė prabangius automobilius, „Makjevarai“ vertėsi vagystėmis, o „Sportininkai“ užsiėmė kontrabanda.