Nerijus Mačiulis komentare „Milijonas šen, milijardas ten“ pagrįstai atkreipia dėmesį į brangstantį valstybės skolos aptarnavimą ir ilgalaikius įsipareigojimus, kuriems nėra numatyta nuolatinių pajamų. Taip pat pritariu jo vertinimui, kad tolesnis mokesčių didinimas gali slopinti ekonomikos augimą, o viešajame sektoriuje būtina ieškoti būdų lėšas naudoti našiau.
Vis dėlto svarstant biudžetą reikėtų vertinti ne vien didėjančios skolos kainą. Ne mažiau svarbu apskaičiuoti, kiek ateityje atsieis būtinų investicijų atidėjimas. Toks sprendimas gali lemti mažesnes valstybės pajamas, prarastas darbo vietas, užsitęsusią energetinę priklausomybę ir nepakankamą pasirengimą gynybai.
N. Mačiulis primena, kad kiekviena valstybės išlaida turi alternatyviuosius kaštus: pasirinkus vieną finansavimo kryptį, kitai lieka mažiau lėšų. Tą patį principą verta taikyti ir sprendžiant, ko nefinansuoti. Atidėję investicijas šiandien galime sutaupyti, tačiau vėliau patirti nuostoliai gali būti gerokai didesni.
Tai iliustruoja „Allianz Trade“ tyrimas. Jis parodė, kad Europos automobilių gamintojų delsimas investuoti į elektrifikaciją ir skaitmeninimą lėmė technologinį atsilikimą nuo Kinijos konkurentų bei silpnesnes pozicijas rinkoje. Prarasti pirkėjai ir vėlesnės pastangos pasivyti konkurentus gali kainuoti daugiau nei laiku paimtos paskolos palūkanos.
Ekonomistai ir Europos Sąjunga (ES) viešai pripažįsta, kad skolinimasis neatidėliotiniems gynybos poreikiams yra pateisinamas. Lietuvos saugumas negali būti atidėtas iki tol, kol bus įgyvendintos visos viešojo sektoriaus reformos ir biudžete atsiras pakankamai sutaupytų lėšų. Pagal pristatytas 2027 metų biudžeto kryptis, gynybai planuojama skirti apie 4,8 mlrd. eurų, arba maždaug 5 proc. BVP.
Šie pinigai turi būti naudojami skaidriai ir efektyviai. Taip pat būtina siekti, kad kuo daugiau gamybos, remonto, technologijų kūrimo ir tiekimo užsakymų atitektų Lietuvos įmonėms. Tai stiprintų ne tik šalies gynybinius pajėgumus, bet ir ekonomiką, kuri ilgą laiką turės finansuoti gynybą. Veikti reikia dabar, nes kuo ilgiau lauksime, tuo neaiškesnės taps ateities sąlygos.
Viešojo sektoriaus efektyvumą didinti būtina, tačiau numatomi sutaupymai turi būti pagrįsti ne mažiau griežtai nei naujos išlaidos. Teiginys, kad vidutiniu laikotarpiu galima atlaisvinti daugiau nei milijardą eurų, turėtų būti paverstas konkrečiu planu: kokių funkcijų bus atsisakyta, kokie procesai bus pakeisti, kiek kainuos pertvarka ir kada biudžetas pajus jos naudą. Kol priemonės nesukuria realaus finansinio rezultato, planuojami sutaupymai negali būti laikomi jau prieinamu finansavimo šaltiniu.
Efektyvumo didinimą ir būtinų investicijų finansavimą turime spręsti kartu. ES jau pripažino šį poreikį: fiskalinių taisyklių lankstumo išlyga, leidžianti didinti gynybos išlaidas, aktyvuota 18 valstybių, tarp jų ir Lietuvai. Ši išlyga nepanaikina pareigos užtikrinti skolos tvarumą, tačiau suteikia galimybę atsižvelgti į pasikeitusią saugumo padėtį.
Eurostato duomenimis, 2025 metais vienuolikoje ES valstybių deficitas siekė arba viršijo 3 proc. BVP. Lietuvos valdžios sektoriaus skola 2025 metų pabaigoje sudarė 39,5 proc. BVP, o visos ES skolos ir BVP santykis siekė 81,7 proc. Tai gana palanki pradinė padėtis, nors ji nepaneigia N. Mačiulio įvardytos sparčiai augančios skolos problemos. Tačiau dabartinėmis sąlygomis, mano vertinimu, sprendžiant dėl gyvybiškai svarbių investicijų skolos augimas nėra vienintelis ir svarbiausias kriterijus. Reikia lyginti finansavimo kainą su pasekmėmis, kurias sukeltų nepasirengimas realioms grėsmėms.
2025 metų TVF analizė rodo, kad daugiau lėšų skiriant infrastruktūrai, švietimui ir moksliniams tyrimams galima pasiekti spartesnį ilgalaikį ekonomikos augimą net ir nedidinant bendrų išlaidų. Tai rodo, kad būtina peržiūrėti dabartinį finansavimą ir daugiau dėmesio skirti augimą skatinančioms priemonėms.
Statistika taip pat patvirtina šią būtinybę. Lietuvoje daliai įmonių investuoti trukdo finansavimo ribojimai. EBPO 2026 metų apžvalgoje nurodoma, kad 2024 metais su tokiais sunkumais susidūrė apie 13 proc. įmonių, o tarp labai mažų ir mažų įmonių – apie 19 proc. Todėl paskolų garantijas ir investicijų lengvatas reikėtų vertinti pagal tai, kiek papildomų investicijų ir našesnės gamybos jos paskatina, taip pat pagal būsimą poveikį biudžeto pajamoms.
Tokio pat požiūrio reikia ir energetikos srityje. Investicijos į vietinę energijos gamybą bei patikimą tiekimą didina saugumą ir leidžia įmonėms geriau planuoti veiklą. EBPO Lietuvos ekonomikos apžvalgoje pripažįstama, kad investicijos į atsinaujinančią energetiką gali pateisinti skolos didinimą, nes nauda tenka ir ateities kartoms.
Todėl pritariant raginimui atsargiau dalyti pažadus ir atsakingiau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus, biudžeto svarstymas turi atsakyti ir į kitus klausimus: kokios investicijos būtinos dabar, kokią grąžą jos gali sukurti ir kiek kainuotų jų atidėjimas.
Tai nereiškia, kad galima švaistytis lėšomis. Tai reiškia, kad atsakomybę reikia prisiimti už abi sprendimo puses – tiek už papildomą skolą, tiek už pasekmes, kurias sukeltų būtino finansavimo atsisakymas. Jei nesugebėtume apginti savo valstybės, menkai guostų tai, kad pavyzdingai laikėmės biudžeto deficito ribos.
Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.