Europoje vis garsiau kalbama apie pensijų sistemos pertvarką. Valstybėms susiduriant su augančia skola ir visuomenės senėjimu, svarstomi sprendimai ilginti pensinį amžių iki 70 metų ar net daugiau.
Suomijoje šiuo metu siūloma minimalų pensinį amžių palaipsniui padidinti iki 70 metų. Ateityje jis galėtų būti susiejamas ir su gyventojų tikėtinos gyvenimo trukmės pokyčiais: jai ilgėjant, būtų vėlinamas ir išėjimas į pensiją.
Lietuvoje senstančios visuomenės klausimas taip pat aptariamas jau ne vienerius metus, todėl kyla klausimas, ar panaši tvarka galėtų būti pritaikyta ir mūsų šalyje.
Suomijoje siūloma pensinį amžių didinti iki 70 metų
Suomijos finansų ministerija pasiūlė minimalų senatvės pensijos amžių padidinti iki 70 metų. Šis sumanymas įtrauktas į programą, kuria per kitą parlamento kadenciją siekiama viešuosius finansus sustiprinti 8–11 mlrd. eurų.
Pagal ministerijos planą kiekvienai vėlesnei amžiaus grupei minimalus pensinis amžius būtų didinamas po šešis mėnesius, kol pasiektų 70 metų. Vėliau jis būtų toliau siejamas su tikėtinos gyvenimo trukmės kaita.
Ministerijos pareigūnai skaičiuoja, kad toks sprendimas galėtų padidinti užimtumą 50–120 tūkst. žmonių.
Pasiūlymą iš karto sukritikavo profesinės sąjungos. Profesinių sąjungų konfederacijos STTK pirmininkė Else-Mai Kirvesniemi teigė, kad pensijų sistemos nereikėtų sieti su priemonėmis, kuriomis siekiama mažinti valstybės skolą.
STTK paskelbtame pareiškime ji nurodė, kad Suomijos pensijų sistema yra tinkamai valdoma ir tvari, todėl jos keisti nereikėtų.
Konfederacija taip pat atkreipė dėmesį, kad faktinis išėjimo į pensiją amžius Suomijoje jau siekia 63,2 metų, o šalyje yra beveik 330 tūkst. bedarbių. E. M. Kirvesniemi vertinimu, žmones ilgiau dirbti paskatintų ne vien įstatymo pakeitimai, bet ir darbo vietos, mokymosi galimybės, tinkamas krūvis bei darbuotojų gerovė.
Ji pabrėžė, kad įstatymu nustatyto pensinio amžiaus didinimas valstybei nesukurtų greitos finansinės naudos, o didelė dalis tokio sprendimo padarinių tektų jaunesnėms kartoms.
Žemaitaitis prakalbo apie riaušes
Į Suomijos planus sureagavo ir Seimo narys Remigijus Žemaitaitis. Jo teigimu, tokie pasiūlymai Suomijoje turėtų išprovokuoti riaušes.
R. Žemaitaitis socialiniuose tinkluose teigė laukiantis riaušių Suomijoje ir šią situaciją siejo su, jo vertinimu, „Napoleonų“ politikų noru kariauti bei leisti tautos pinigus.
Politikas taip pat sakė, kad panašios tendencijos matomos ir Lietuvoje. Jis teigė, jog virš šalies tvyro grėsminga padėtis, tačiau socialdemokratai, užuot galvoję apie ateitį, esą gali dar 5 proc. padidinti Lietuvos skolą, kaip, jo teigimu, darė Gediminas Kirkilas, o vėliau būtų įgyvendinta naktinė mokesčių reforma.
Ekspertė: pensinio amžiaus didinimas ateityje gali tapti neišvengiamas
Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto mokslininkė ir dėstytoja Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė mano, kad, nekeičiant valstybės politikos krypties, ateityje pensinio amžiaus didinimo gali nepavykti išvengti.
Jos teigimu, Lietuvoje mažėja dirbančiųjų, gimstamumo padėtis yra labai bloga ir toliau prastėja. Mokslininkė taip pat pažymėjo, kad imigracijos situacija, jei ne plataus masto karas Ukrainoje, būtų dar sudėtingesnė.
Dėl to, jos vertinimu, ekonominiu požiūriu pensinio amžiaus ilginimas ateityje gali likti vienu iš nedaugelio būdų spręsti mažėjančio darbuotojų skaičiaus problemą.
Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė taip pat pabrėžė, kad Lietuva savo produktyvumu atsilieka nuo labiausiai išsivysčiusių valstybių. Kol produktyvumas nėra pakankamai didelis, žmonėms tenka dirbti ilgiau, kad uždirbtų tokią pačią sumą. Todėl, jos teigimu, būtina daug dėmesio skirti produktyvumo didinimui.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė mano, kad Lietuva pensinio amžiaus didinimui dar nepasirengusi.
Ji atkreipė dėmesį, kad žmonės neretai jau sulaukę 50 metų praranda sveikatą ir nebegali dirbti ankstesnio darbo. Tuomet tenka ieškoti lengvesnės veiklos, o dėl sveikatos problemų galima patekti į nedarbo spąstus. Be to, 55 metų ir vyresni žmonės susiduria su diskriminacija, kai darbdaviai renkasi jaunesnius darbuotojus.
Ministrės teigimu, kol šios problemos neišspręstos, nėra galimybių ilginti pensinio amžiaus. Pirmiausia turėtų būti sudarytos sąlygos žmonėms dirbti ilgiau.
I. Ruginienė nurodė, kad Lietuva dažnai lyginasi su Šiaurės šalimis ir progresyviomis valstybėmis, tačiau jose jau išspręsti klausimai, susiję su vyresnių žmonių sveikata, darbo vietomis ir galimybe likti darbo rinkoje iki 67 ar 70 metų. Lietuvoje, jos teigimu, pirmiausia reikėtų siekti, kad žmonės galėtų dirbti iki 65 metų, o vėliau išeiti į užtarnautą poilsį.
Vyresniems darbuotojams darbo rinka ir dabar nėra palanki
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pensinio amžiaus ilginimą apibūdino kaip techninį sprendimą, kuriuo matematiškai mėginama sukurti tvaresnę sistemą, darant prielaidą, kad žmonės ir toliau sėkmingai dirbs.
Vis dėlto darbo rinką veikia ir kiti pokyčiai, galintys pakeisti laukiamą rezultatą. Ilgėjant gyvenimo trukmei bei gerėjant vyresnių žmonių sveikatai ir darbingumui, ilgesnis darbas gali būti natūralus sprendimas. Tačiau rizikų kelia ir sparčiai besikeičianti darbo rinka.
Pasak ekonomistės, ne visose Europos valstybėse vyresnio amžiaus žmonės sėkmingai įsidarbina, mokosi visą gyvenimą ar gali nuosekliai siekti ilgalaikės karjeros. Ne visur veikia ir veiksmingos kvalifikacijos tobulinimo bei profesijos keitimo sistemos.
Todėl vien pensinio amžiaus vėlinimas nėra universali priemonė pensijų sistemos stabilumui užtikrinti. Žmonėms gali būti vis sunkiau prisitaikyti prie darbdavių poreikių, susirasti darbą ar išlaikyti turimą vietą.
I. Genytė-Pikčienė pažymėjo, kad tai matyti ir Lietuvoje po ankstesnio pensinio amžiaus vėlinimo. Vyresniems žmonėms, kuriems iki pensijos liko nedaug laiko, buvo sunku įsidarbinti, todėl teko keisti ir pritaikyti nedarbo išmokų tvarką.
Atsparumą senėjimui didina ne tik pensijų sistema
Ekonomistės teigimu, prisitaikant prie senėjančios visuomenės svarbios kompleksinės švietimo, perkvalifikavimo ir mokymosi visą gyvenimą priemonės. Reikšmės turi ir pačių žmonių pastangos bei noras išlikti darbo rinkoje.
Ne mažiau svarbus ir pensijų sistemos atsparumas bei kiekvieno žmogaus sukauptos asmeninės santaupos senatvei.
Prastėjant dirbančiųjų ir senjorų santykiui, atsparesnėmis laikomos daugiapakopės pensijų sistemos. Jose pensijos priklauso ne tik nuo einamuoju metu surenkamų įmokų ir mokamų išmokų, bet ir nuo individo per darbingą gyvenimą sukaupto turto.
I. Genytė-Pikčienė taip pat išskyrė priemones, galinčias švelninti demografines problemas: tvarų gimstamumo skatinimą ir atsakingai valdomą migracijos politiką.
Jos teigimu, žmonėms svarbu visą gyvenimą mokytis ir tobulėti, rūpintis sveikata bei kaupti finansines atsargas ar turtą. Tai galėtų padėti atsilaikyti prieš ilgalaikes demografines tendencijas arba suteikti daugiau pasirinkimo laisvės ateityje.
Vis dėlto ekonomistė neatmeta, kad Lietuvos valdžia ateityje dar ne kartą grįš prie pensinio amžiaus ilginimo klausimo.