Mūsų kasdienybę kuria tiek maži, tiek lemtingi pasirinkimai. Austėja Landsbergienė sako, kad į atsirandančias galimybes verta žvelgti ne per baimę ar nuolatinę analizę, o klausiant savęs: „O kodėl nepabandžius?“
Jos kelias į švietimo lyderystę nebuvo iš anksto suplanuotas. Mokyklą ji baigė būdama 17 metų ir puikiais pažymiais, tačiau netrukus pajuto stiprų aplinkinių spaudimą. Suaugusieji ragino rinktis teisę, mediciną arba ekonomiką, nors nė viena iš šių sričių jai nekėlė tikro vidinio susidomėjimo.
Galiausiai A. Landsbergienė pasirinko skandinavistikos, konkrečiai norvegų kalbos, studijas Vilniaus universitete. Tuo metu į šią programą buvo didžiulis konkursas.
Lemiamas lūžis įvyko antraisiais studijų metais, kai ji išvyko į Norvegiją. Ten savanoriaudama su sudėtingo elgesio paaugliais moteris geriau suprato, kur iš tiesų nori save realizuoti. Ši patirtis jai padėjo suvokti, kad tikrasis pašaukimas yra edukologija.
A. Landsbergienė pasakojo, kad būtent atsitraukimas nuo įprastos aplinkos ir nuolat patarinėjančių suaugusiųjų leido įsiklausyti į savo vidinį balsą bei grįžti jau aiškiai žinant, ko nori pati.
Šiemet savo dvyliktokams ji linkėjo padėti telefonus ir išgirsti ne tai, ką siūlo algoritmai, o savo pačių norus. Pasak jos, žmogui supratus, ko siekia, atsiveria ir durys, ir langai.
Po darbo – iki pirmos nakties prie popierinių voveryčių
Į abejones, esą šiandien apie pasirinkimus kalbėti lengva dėl finansinio stabilumo, A. Landsbergienė atsako prisimindama karjeros pradžią. Tuo metu šeimai trūko pinigų, o maži vaikai reikalavo daug dėmesio.
Jos pagrindinis tikslas buvo tapti kuo geresne mokytoja savo mokiniams. Norėdama vaikus mokyti per patirtį, o ne tik pateikti pratybų užduotis, ji kartu su vyru Gabrieliumi po darbo užmigdydavo vaikus ir iki pirmos valandos nakties ruošdavo mokomąją medžiagą.
Pora karpydavo popierines voverytes, užduočių korteles ir kitus reikalingus dalykus visai klasei. A. Landsbergienė sakė tuo metu negalvojusi, kad darbdavys ją išnaudoja – ji tiesiog darė tai, kas, jos manymu, buvo būtina mokiniams. Ji taip pat ieškodavo, kur Vilniuje pigiausiai pasidaryti kopijas.
Panašus ryžtas lydėjo ir verslo pradžią. Gyvendama Belgijoje, A. Landsbergienė pamatė, kad lietuvių vaikams trūksta lituanistinio ugdymo. Todėl jos kotedžo svetainėje kiekvieną šeštadienį susirinkdavo daugiau kaip 30 vaikų. Įkurta mokyklėlė veikė savanorystės pagrindais.
Kolegoms abejojant, kad Belgijoje mokyti lengva, bet Lietuvoje jai nepavyktų, A. Landsbergienė priėmė iššūkį. Vieną birželio dieną ji įsteigė įmonę Lietuvoje, kuri vėliau tapo privačių darželių ir mokyklų tinklo pagrindu.
Karjerai svarbus ne tik planas, bet ir partnerio palaikymas
A. Landsbergienė pabrėžia, kad siekiant profesinių tikslų ir įgyvendinant didelius projektus, labai svarbi yra šeimos bei artimos aplinkos parama.
Ji prisiminė, kad prieš dešimt metų, 2016-aisiais, kai tapo Lietuvos metų moterimi, savo kalboje sakė: vienas svarbiausių moters pasirinkimų gyvenime yra partneris. Pasak jos, nemažai moterų nedrįsta siekti aukštesnių pareigų, nes namuose susiduria su klausimais, kas gamins vakarienę ar liks namuose vaikui susirgus.
A. Landsbergienė taip pat atkreipė dėmesį, kad moterys vis dar prisiima du trečdalius namų ūkio naštos. Todėl, jos teigimu, būtina suprasti, kad tam tikru gyvenimo etapu vyras turi prisiimti daugiau atsakomybės už namus.
Suderinti skirtingas gyvenimo sritis jai padeda griežtas planavimas. Į dienotvarkę patenka net pasimatymai su vyru, ypač tuo metu, kai jis ėjo ministro pareigas, vakarienės su dukromis ir kasmėnesiniai pietūs su geriausia drauge.
Moteris laikosi nuostatos, kad sutartų planų nereikėtų atšaukti, nebent nutiktų „karas, maras, badas ar liga“. Vis dėlto ji sako netikinti vadinamuoju darbo ir asmeninio gyvenimo balansu.
A. Landsbergienės manymu, pusiausvyros tarp šių sričių nėra. Būna dienų, kai darbui tenka skirti ne 100, o visus 120 procentų, o kitomis aplinkybėmis prioritetu tampa vaikai. Atsisakius siekio viską idealiai subalansuoti, pasak jos, sumažėja ir nuolatinis kaltės jausmas.
Organizaciją teko paleisti į platesnį pasaulį
Vienu svarbiausių pastarojo meto sprendimų tapo A. Landsbergienės įkurto mokyklų ir darželių tinklo perleidimas tarptautiniam švietimo tinklui.
Edukologė šį žingsnį palygino su užaugusio vaiko išleidimu į geriausią pasaulio universitetą. Jos teigimu, savo vaikų ar organizacijų negalima savintis dėl asmeninio ego. Atsiradusi galimybė prisijungti prie pasaulinio tinklo, vienijančio daugiau kaip 70 mokyklų, mokytojams ir mokiniams atveria tarptautinius horizontus.
A. Landsbergienė pripažino, kad paleisti savo sukurtą organizaciją nėra lengva, tačiau ji išlieka steigėja ir gali didžiuotis tuo, kas buvo sukurta.
Kalbėdama apie abejones, kylančias pradedant naujus projektus, rašant knygas ar steigiant mokyklas, moteris sakė, kad ją pirmyn veda smalsumas ir drąsa.
Jos vyras Gabrielius yra pastebėjęs, kad A. Landsbergienė įkūnija klausimą „Kodėl ne?“. Užuot ilgai svarstydama, kodėl reikėtų kažko atsisakyti, ji renkasi klausti, kodėl nepabandžius mokytis, išvykti pagyventi kitur ar imtis dar vieno sumanymo. Žvelgdama į savo sprendimus ji sako nesigailinti, nes visas galimybes stengėsi išnaudoti iki galo.