„Vincas Krėvė buvo mano močiutės brolis. Dėl Krėvės tapau mokytoja, o vėliau – muziejininke“, – pasakoja Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje dirbanti Laimutė Raugevičienė. Rašytojo gimtinėje Subartonyse, Varėnos rajone, įsikūręs muziejus šiemet mini 60 metų sukaktį. Jubiliejaus proga šalia jo pasodintas dar vienas, nuo piktų akių saugantis šermukšnis.
Apie muziejaus istoriją, jo reikšmę šiandien ir lankytojams atsiveriantį ryšį su Krėve muziejininkę kalbino Laisvė Radzevičienė.
Memorialinio muziejaus istorija
L. Raugevičienė svarsto, kad 60 metų krašto muziejui gal ir nebūtų daug, tačiau memorialiniam muziejui tai – reikšmingas laikas. Ji prisipažįsta dažnai galvojanti apie tokių muziejų ateitį: ar jie išliks aktualūs, ar lankytojai domėsis ir atvyks, kai Lietuvoje netrūksta įvairių pasiūlymų.
Vis dėlto, jos įsitikinimu, jaunam žmogui svarbu literatūros kūrinius pažinti vietoje, susijusioje su jų autoriumi. Gėtė yra sakęs, kad norint suprasti kūrėją verta aplankyti jo gimtinę – tik ten galima geriau suvokti, iš kur jis kilo ir kokią įtaką jam darė aplinka.
Muziejus nebūtinai tapatinamas su konkrečiu pastatu. Vincas Krėvė iš tiesų gimė Subartonyse, tačiau ne tame name, kuriame šiandien veikia muziejus.
Rašytojas gimė 1882 metais, o Subartonyse gyveno iki 1904-ųjų. Antrojo pasaulinio karo metais jo gimtajame name buvo įrengta pieninė. Vėliau pastatas apleistas: supuvo stogas ir grindys, sutrešo apatiniai rąstai, buvo išvogtos pjaustinėtos langinės.
Apie 1961 metus į sodybą iš Marcinkonių atgabentas kitas namas. Jį ketinta pastatyti senojo vietoje, tačiau galiausiai buvo pakeisti tik sunykę senojo pastato rąstai, o stogas uždengtas skiedromis. Iki 1959 metų rašytojo gimtinėje nuolat gyveno jo sesuo Marija, o iki 1966-ųjų – dukterėčia Veronika Kazlauskaitė-Kisielienė.
1971 metais muziejus prijungtas prie Kaune veikiančio literatūros muziejaus. 1988-aisiais pastatas iš vidaus ir išorės suremontuotas bei perdažytas.
Varėnos rajono tarybos sprendimu V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus įsteigtas 1999 metais. Po 2020-ųjų renovacijos namo išvaizda atkurta tokia, kokia ji buvo iki 4-ojo dešimtmečio.
Lankytojai Krėvę atranda kitokį
Muziejuje skirtingi lankytojai pastebi nevienodus dalykus. Vaikams ypač įdomi krosnis, todėl su jais kalbama apie Krėvės kūrinį „Antanuko rytas“, kuriame aprašoma to meto buitis. Muziejininkė aptaria senovinius daiktus ir žmonių gyvenimo sąlygas.
Vyresni mokiniai, vienuoliktokai ir dvyliktokai, dažnai pripažįsta mokykloje įsivaizdavę Krėvę kaip labai rimtą profesorių. Muziejuje jie sužino, kad rašytojas turėjo humoro jausmą ir klydo kaip kiekvienas žmogus.
Mokslininkai ir literatūrologai į eksponatus žvelgia dar kitaip. Krėvė buvo pirmasis Mokslų akademijos prezidentas. Tiems, kurie jį pažįsta tik iš kūrinių ar mokyklos programos, taip pat įdomu pamatyti aplinką, kurioje rašytojas gyveno, ir daugiau sužinoti apie jo kūrybą.
Lankytojams iš Klaipėdos muziejininkė būtinai primena, kad Krėvė, tuo metu buvęs Šaulių sąjungos pirmininku, buvo vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių.
Anot L. Raugevičienės, senesnius rašytojus, kurių niekada nematėme gyvų, esame linkę paversti legendomis ir pamiršti, kad jie taip pat buvo žmonės. Mokykloje Krėvė dažnai pristatomas kaip rimtas profesorius, tačiau muziejuje kitokią jo pusę atranda ir literatūros mokytojai. Čia pasakojama ne tik apie jo talentą, bet ir charakterį, santykius su kaimo žmonėmis, patirtis toli nuo Tėvynės karo metais bei sovietmečiu.
Okupuotoje Lietuvoje Krėvė tapo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Iš pradžių jis tikėjo, kad tokia valdžia gali padėti išsaugoti Lietuvos savarankiškumą, tačiau vėliau perprato tikruosius okupantų ketinimus ir juos pasmerkė.
1943 metais, uždarius Vilniaus universitetą, rašytojas turėjo slapstytis. Supratęs, kad gali būti represuotas, jis pasitraukė iš Lietuvos ir išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Jo likimas, muziejininkės teigimu, yra sudėtingas ir įdomus, todėl Krėvė iki šiol vertinamas nevienareikšmiškai.
Tuometė sovietų valdžia į vyriausybę, tikėtina, ieškojo ne vien komunistų, bet ir lietuvių pasitikėjimą turinčių žmonių. Krėvė buvo kairesnių pažiūrų bei idealistas, todėl jam teko sunkus pasirinkimas. Būdamas užsienio reikalų ministru, jis nutarė vykti į Maskvą pas Molotovą, vieną svarbiausių Stalino valdžios veikėjų ir užsienio reikalų liaudies komisarą, kad pasikalbėtų apie Lietuvos ateitį.
Krėvė manė, jog Maskvoje nežinoma, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau kelionės metu jis viską suprato. Grįžęs atsistatydino, o 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos.
L. Raugevičienė pabrėžia, kad Krėvė visada buvo savo šalies patriotas ir Lietuva jam buvo brangi. Jis padarė didelę klaidą, tačiau ją aiškiai suvokė.
Muziejuje ji lankytojams pasakoja, kad žmogus gali suklysti. Tą suprato ir Balio Sruogos žmona Vanda Sruogienė, kuri 1943 metais padėjo į gestapo sąrašus įtrauktam Krėvei pasprukti iš miesto ir taip išgelbėjo jį nuo Štuthofo koncentracijos stovyklos. Muziejininkė yra perskaičiusi Vandos Sruogienės ir Dalios Sruogaitės atsiminimų knygą „Atminties archeologija“, kurioje rašoma ir apie Krėvę. Daugelis jo amžininkų rašytojo nepasmerkė, vadinasi, stengėsi jį suprasti ir pateisinti.
Vaikų ji dažnai klausia, kaip jie elgtųsi atsidūrę panašioje situacijoje. Niekas negali tiksliai žinoti, kokį sprendimą priimtų. Krėvė taip pat sprendė ne vienas – prieš tapdamas užsienio reikalų ministru tarėsi su draugais ir inteligentais. Žmona tam nepritarė, o bičiuliai ragino imtis pareigų, kad bent vienas iš jų žinotų, kas vyksta vyriausybėje.
Rašytojas jautė spaudimą iš visų pusių, o tai vėliau liudijo ir gyvendamas Amerikoje. Tuo metu rašytojai buvo aktyviai įsitraukę į politinius procesus, o Krėvė – ypač. Tai jam ir pakenkė.
Giminaitė, pasirinkusi muziejininkės kelią
L. Raugevičienė yra viena iš Krėvės giminės atstovių. Rašytojas turėjo keturias seseris, o viena jų – Monika – buvo jos močiutė iš tėvo pusės. Ji gyveno Alovėje, todėl Krėvė dažnai ją lankydavo.
Vėliau Subartonyse apsigyveno jauniausia Krėvės sesuo Veronika. L. Raugevičienei ji buvo tarsi močiutė, nes tikroji jos močiutė mirė Sibire, o šeima net nežino, kur yra jos kapas. Už brolį 24 metais jaunesnė Veronika paliko daugiausia prisiminimų apie Krėvę.
Pasakoti apie rašytoją muziejuje, kai esi jo giminaitė, nėra paprasta. Tačiau L. Raugevičienė pabrėžia esanti muziejininkė, todėl privalanti išlikti objektyvi.
Giminystė, jos manymu, veikiausiai turėjo įtakos pasirinkimui čia dirbti. 33 metus Krėvės palikimą prižiūrėjo jos teta Veronika Kazlauskaitė-Kisielienė. Tėvas dažnai veždavosi dukrą į muziejų, o ji nuo mažens norėjo ten sugrįžti. Pamažu pati pradėjo rinkti medžiagą ir klausinėti, kaip viskas buvo.
Mokykloje apie Krėvę būdavo kalbama pakiliai, todėl L. Raugevičienė tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Teta Veronika jai sakydavo, kad vienintelė anūkė pasuko brolio keliu.
Muziejininkė mokytojavo Alytuje, vėliau dirbo Prienų rajone, kurį laiką – Prienų ir Birštono savivaldybėse. Ji taip pat buvo Birštono meno mokyklos direktorė. Atsiradus laisvai vietai muziejuje, atėjo dirbti į Subartonis. L. Raugevičienė gyvena Prienų rajone ir kasdien į darbą važiuoja 75 kilometrus.
Subartonių peizažas Krėvės kūryboje
Po išvykimo mokytis Krėvė į Subartonis grįždavo vasaromis. Čia rinkdavo dainas, užrašinėdavo patarles ir padavimus. Subartonių ąžuolyne iki šiol išlikęs ąžuoliukas, prie kurio jis mėgdavo sėdėti.
Su rašytoju susijęs ir visas kelias nuo Merkinės iki Subartonių. Jo apsakymuose aprašomas vienplaukis, vienmarškinis žmogus, einantis šiuo keliu. L. Raugevičienė sako, kad visa kūriniuose vaizduojama gamta yra iš šių vietų.
Krėvė rašė ir „Dainą apie Arą“: „Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam pražudėt Arą?! Laisvas gimęs, laisvas augęs, niaurią laisvę tik jis ir mylėjo. Nors penėtute, nors ir gryno aukso būtų jūsų narvas – žmonių vergas nebus Aras: aukštai mintis jo skraido… Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam jūs nukankinot Arą, visų arų Arą?!“
Kaip Krėvę atranda šiuolaikiniai mokiniai?
Mokyklinėje lietuvių literatūros programoje privaloma perskaityti du Krėvės kūrinius: „Skerdžių“ devintoje klasėje ir „Skirgailą“ dvyliktoje. Pasak L. Raugevičienės, ypač įdomu kalbėtis apie „Skirgailą“, jo veikėjo pasirinkimus ir filosofinį vaidmenį.
Merkio gimnazijos Merkinės Vinco Krėvės skyrius kiekvienais metais rengia Krėvės savaitę. Šiemet muziejininkė mokiniams vedė pamokas, kuriose nagrinėti kūriniai „Silkė“ ir „Milžinkapis“.
Mokiniai taip pat padeda muziejui: kartu grėbia lapus, čia rengia pirmokų gimnazistų krikštynas, pasirodymus ir vaidinimus. Kasmet muziejuje minimas Krėvės gimtadienis.
Šermukšnį prie muziejaus jubiliejaus proga pasodinti sugalvojo pati L. Raugevičienė. Ji tiki, kad šie medžiai saugo muziejų nuo pikto. Šermukšnius sodina ir literatūrinės Vinco Krėvės-Mickevičiaus premijos laureatai.
2022 metais premiją įsteigė Alytaus regioninės plėtros taryba. Iki šiol jos laureatais tapo rašytojai Bernardas Gailius, Donaldas Kajokas, Ilona Skujaitė ir Ieva Dumbrytė. Praėjusiais metais nuspręsta premiją skirti kas dvejus metus.
Muziejininkė dėkoja Varėnos rajono merui Algiui Kašėtai, kuris padėjo premiją išsaugoti ir perėmė ją Varėnos savivaldybės žinion. Penktoji Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinė premija bus teikiama kitais metais, minint rašytojo 145-ąsias gimimo metines.
Šiuolaikinėje literatūroje ji įžvelgia Krėvės atšvaitų
L. Raugevičienė Krėvę primenančia šiuolaikine autore laiko Ievą Dumbrytę. Praėjusiais metais jai skirta literatūros premija už romaną „Negrįžtantys“.
Atsiimdama apdovanojimą autorė pasakojo, kokį poveikį paauglystėje jai padarė Krėvė. L. Raugevičienės vertinimu, „Negrįžtantys“ artimi Krėvės stiliui. I. Dumbrytė yra sakiusi, kad romanas – tai bandymas kalbėtis su po antkapiais gulinčiais žmonėmis, suprasti, kur jie išėjo ir kodėl kai kuriems teko pasitraukti gerokai anksčiau už kitus. Tai mitologinis ir filosofinis kūrinys.
Muziejininkė mano, kad tai, kiek šiandienos skaitytojas kūrinyje įžvelgs Krėvės, priklauso nuo jo paties. Su vaikais ji kalba apie literatūros kanoną ir priežastis, dėl kurių būtina skaityti tam tikrus autorius. Klasikai, jos teigimu, yra lietuvių literatūros kanono dalis, kurios neįmanoma tiesiog pašalinti – jie buvo, yra ir bus.
L. Raugevičienė mėgsta istorinius romanus ir garsių žmonių biografijas, domisi jų įtaka skirtingais laikotarpiais. Ji skaito B. Gailių, I. Skujaitę, taip pat mėgsta istorines Krėvės dramas „Šarūnas“ ir „Skirgaila“.
„Jeigu visi rašys, nebus kam skaityti. Aš labai mėgstu skaityti“, – sako muziejininkė.