Praėjus beveik trejiems metams nuo išlaisvinimo iš savavališko sulaikymo Irane, Nazanin Zaghari-Ratcliffe Solsberio katedroje papasakojo apie kalėjime patirtus išgyvenimus. 2025 metais vykusiame pokalbyje su Šerborno vyskupe Karen Gorham ji kalbėjo 900 žmonių auditorijai ir dėkojo tiems, kurie ją palaikė viso išbandymo metu.
2016 metų balandį Nazanin su 22 mėnesių dukra į Iraną buvo atvykusi aplankyti mamos per persų Naujuosius metus. Tačiau oro uoste, jau besiruošdama grįžti, ji buvo sulaikyta ir įkalinta. Moteris buvo priverstinai atskirta nuo mažametės dukros ir šeimos.
Nazanin pasakojo, kad ją išsivedę pareigūnai mamai pažadėjo, jog ji sugrįš kitą rytą. Vis dėlto tas rytas išaušo tik maždaug po penkerių metų. Atskirta nuo vaiko ji jautėsi visiškai sutrikusi ir šį elgesį su jauna mama laikė itin žiauriu.
Moteris buvo apkaltinta bandymu nuversti Irano režimą ir beveik šešerius metus praleido nelaisvėje. Didžiąją laiko dalį ji buvo laikoma liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime, nors dalį laikotarpio buvo išleista laikinų atostogų, rašo hostageinternational.org.
Devyni mėnesiai vienutėje
Pirmuosius devynis mėnesius Nazanin praleido vienutėje. Ji teigė, kad izoliacijoje sunkiausia buvo nežinoti, kas vyksta su artimaisiais, ir nuolat girdėti, jog niekam nerūpi jos likimas. Pasak jos, vienutė tapo tylia prievartos priemone, skirta žmogui nužmoginti.
Kad ištvertų izoliaciją, Nazanin ieškojo atramos. Artimiausia ja tapo tikėjimas. Ji prisiminė, kad gulėdama ant pagalvės girdėdavo savo širdies plakimą ir dėl to negalėdavo užmigti. Vienintelis daiktas, kurį turėjo, buvo šventoji knyga, tuo metu jai suteikusi daug pagalbos.
Vėliau moteris sakė pradėjusi kvestionuoti savo tikėjimą, ypač matydama sudėtingą pasaulio padėtį. Vis dėlto ji teigė ir toliau tikinti meile, žmogiškumu bei pagalba kitiems, nors į šiuos dalykus dabar žvelgia kitaip.
Kalėjimo skyriuje atsirado daugiau laisvės
Perkelta į moterų skyrių Nazanin galėjo užsiimti įvairia veikla: dirbti su mediena, lankytis sporto salėje, skaityti, gaminti maistą ir bendrauti su kitomis kalinėmis.
Po vienutės toks gyvenimas jai atrodė beveik kaip sugrįžimas į laisvę. Ji vėl galėjo kalbėtis su žmonėmis, turėjo knygų ir galėjo palaikyti ryšius su kitomis moterimis. Kalinės, pasak Nazanin, suprato esančios lygios ir padėjo viena kitai ištverti išbandymus.
Ypač svarbu buvo tai, kad jos mama galėjo į kalėjimą atvežti dukrą. Moterys kartu žaisdavo, spalvindavo piešinius, o Nazanin mergaitei kepdavo blynus. Dukra, kuri buvo dar labai maža, slapta atnešdavo mamai kojinių ar šokolado. Nazanin prisiminė, kad prižiūrėtojai negalėdavo jai atsispirti.
Sprendimas išsiųsti dukrą į Jungtinę Karalystę
Dukrai sulaukus mokyklinio amžiaus, Nazanin ir jos vyras Richardas turėjo priimti skausmingą sprendimą – išsiųsti mergaitę atgal į Jungtinę Karalystę.
Nazanin šį sprendimą pavadino sunkiausiu savo gyvenime. Dukros apsilankymai būdavo šviesiausia jos savaitės dalis, todėl mergaitei išvykus moteris jautėsi visiškai tuščia. COVID-19 pandemija tapo šiokiu tokiu išblaškymu, tačiau laikotarpis vis tiek buvo labai sunkus.
Mintys apie dukrą padėjo jai nepasiduoti. Nazanin svajodavo apie gyvenimą kartu ir apie tai, kaip pins mergaitei kasas. Ji jautė privalanti stengtis išsaugoti sveiką protą ir būti gera mama.
Richardas nežinojo, ką daryti
Pokalbyje dalyvavęs Richardas pasakojo, kad iš šalies ši situacija atrodė nesuprantama ir kelianti baimę. Jis prisiminė, jog žmona su jų kūdikiu išvyko atostogų, tačiau buvo areštuota, todėl pirmąsias porą savaičių jis nežinojo, kaip elgtis.
Richardas nuolat mėgino gauti informacijos ir pradėjo kampaniją. Ja buvo siekiama paskatinti Jungtinės Karalystės vyriausybę aktyviau reikalauti jo žmonos paleidimo ir parodyti Nazanin, kad dėl jos laisvės kovojama.
Nazanin teigė, jog žinojimas, kad žmonės stengiasi ją išlaisvinti, suteikė vilties. Richardas savo ruožtu sakė, kad jam viltį palaikė nepažįstamųjų gerumas. Nors už tokią pagalbą neįmanoma atsilyginti, jo manymu, ją galima perduoti kitiems.
Paleista 2022 metų kovą
Nazanin kartu su Anoosheh Ashoori buvo paleista 2022 metų kovo 16 dieną.
Įsodinta į lėktuvą ji jautė prieštaringus jausmus ir svarstė, kada dar galės grįžti į savo gimtinę. Moteris sakė negalinti apsakyti, ką jai reiškė sugrįžti pas šeimą. Londoną ji laiko savo namais, tačiau yra gimusi Irane, todėl ir ši šalis jai taip pat yra namai.
Nazanin teigė, kad kalintojai jai sakė, jog jos įkalinimas susijęs su dar XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje susidariusia ginklų skola, kurią Jungtinės Karalystės vyriausybė buvo skolinga Iranui.
Moteris pabrėžė, kad ši skola neturėjo nieko bendra su ja – tuo metu, kai ji susidarė, Nazanin dar nebuvo gimusi. Nepaisant to, ji buvo priversta gyventi tremtyje.
Laisvė neatnešė greito palengvėjimo
Po išlaisvinimo Nazanin susidūrė su sunkumais, apie kuriuos patiria daugelis buvusių įkaitų. Ji patyrė stresą ir potrauminio streso sutrikimą.
Moteris sakė, kad gyvenimas laisvėje yra nuostabus, tačiau tik netekęs laisvės žmogus iš tikrųjų supranta jos vertę. Maždaug po metų jos organizmas pradėjo nebeatlaikyti, nes kalėjime susikaupę stresas ir traumos išryškėjo jau grįžus namo.
Nazanin pripažino, jog būdama laisva jautėsi negalinti skųstis, nes daug žmonių vis dar yra kalėjimuose. Vis dėlto buvę kaliniai susiduria su finansiniais sunkumais, traumomis ir kitais padariniais, kurie dažnai išryškėja tik sugrįžus į įprastą gyvenimą.
Prisitaikymas jai buvo nelengvas ir pareikalavo daug laiko. Nazanin teigė, kad ši kelionė dar nėra pasibaigusi.