Lapkričio 3-ioji kasmet minima kaip Šv. Huberto, arba Medžioklės, diena. Seniau šią dieną lietuviai eidavo medžioti, o iš sumedžiotų gyvūnų neretai bandydavo nuspėti, kokia bus ateinanti žiema.
Apie su Šv. Huberto diena siejamus papročius ir gamtos ženklus, galėjusius išduoti būsimus orus, portalui tv3.lt pasakojo etnologas Libertas Klimka.
Medžioklė ilgainiui tapo dvarininkų reikalu
Anot L. Klimkos, senovėje lapkričio 3-ioji buvo glaudžiai susijusi su medžiokle. Valstiečiams medžioti nebuvo leidžiama, todėl ilgainiui ši veikla tapo dvarininkų privilegija.
Etnologas teigė, kad dvarininkai rinkdavosi vadinamąją medžioklės pilnatį – paskutinę rudens pilnatį. Tikėtina, jog toks laikas pasirinktas todėl, kad per pilnatį buvo lengviau pastebėti į laukus išėjusius žvėris, ieškančius maisto.
Per Šv. Huberto dieną į laukus būdavo einama su skalikais. Šie šunys vydavosi įvairius gyvūnus, tarp jų – zuikius ir stirnas. Pasak L. Klimkos, skalikai buvo vertinami dėl greičio ir garsaus lojimo, nes taip medžiotojams parodydavo, kur yra grobis.
Sumedžioti gyvūnai tapdavo žiemos pranašais
Vėlyvas ruduo medžioklei buvo patogus ir dėl praktinių priežasčių. Tuo metu laukai jau būdavo tušti, pasėliai nuimti, o lietaus dažniausiai dar nebūdavo. Sukietėjusi žemė leisdavo varyti žvėris per laukus jų neištrypiant.
Be to, gyvūnai tuo metu jau būdavo sukaupę atsargų žiemai, todėl jų kūnai būdavo riebesni. Dėl šių priežasčių didžiosios medžioklės prigijo būtent vėlyvą rudenį.
Seniau iš sumedžioto grobio taip pat mėginta spręsti apie būsimos žiemos griežtumą. Pavyzdžiui, jeigu po zuikių oda būdavo susikaupęs storesnis riebalų sluoksnis, manyta, kad laukia rūsti žiema.