Rugpjūčio 4-oji Renatos šeimai tapo tragiška diena. Vilniaus rajone įvykusioje avarijoje žuvo jos anūkė Malija, kuriai dar nebuvo trejų metų, o sunkios būklės į ligoninę išvežta mergaitės mama Erika vėliau taip pat mirė.
Šiandien Renata mokosi gyventi su dviguba netektimi. Dar iki nelaimės jos mintyse brendo noras padėti šeimoms, išgyvenančioms skausmingiausius gyvenimo išbandymus. Ji svajojo tapti netekties dula – žmogumi, kuris nebandytų panaikinti skausmo, tačiau galėtų būti šalia, išklausyti, apkabinti ir suteikti erdvės gedėti savaip.
Po asmeninės tragedijos ši svajonė įgavo dar gilesnę prasmę. Savo patirtimi Renata nori dalytis su kitomis moterimis, patyrusiomis artimojo netektį. Ji tiki, kad kartais labiausiai padeda ne patarimai, o žmogus, kuris supranta ir nepalieka vienos.
Noras padėti atsirado dar iki tragedijos
Vilnietė Renata yra šešių vaikų mama ir trijų anūkų močiutė. Apie dulos veiklą ji pirmą kartą susidomėjo po to, kai jos dukra laimėjo konsultaciją su dula. Vėliau Renata pati pradėjo mokytis, tačiau suprato norinti dirbti ypač jautrioje srityje – padėti vaikų netekusioms šeimoms, persileidimą ar kitus skaudžius išgyvenimus patiriančioms moterims.
Renata pasakojo nuolat galvojusi, kad nori rinktis būtent netekties dulavimą.
Apie šį norą ji užsiminė fotografei, kuri ją supažindino su paramos fondo „Tuk tuk širdele“ vadove Alina Šiaulevičiūte. Moterys pradėjo bendrauti telefonu ir susirašinėti. Alina kvietė Renatą į fondo rengiamas stovyklas vaikų netekusioms mamoms.
Nors gyvai susitikti ilgą laiką nepavyko, Renata vis labiau jautė ryšį su šia veikla. Fondas jai tapo įkvėpimu ir vieta, siejama su noru būti šalia gedinčių šeimų.
„Tuk tuk širdele“ globoja šeimas, susiduriančias su vaikų ligomis ir netektimis, teikia emocinę pagalbą bei telkia mamas bendrystei. Dabar Renata pati siekia prisidėti prie žmonių, padedančių kitiems nelikti vieniems su skausmu.
Per vieną avariją ji neteko dukros ir anūkės
Rugpjūčio 4-ąją per avariją žuvo Renatos dukra Erika, jos mažametė dukra Malija ir kartu važiavusi dukros partnerio mama. Malija mirė įvykio vietoje, o Erika, nepaisant medikų pastangų, mirė ligoninėje.
Renata vienu metu neteko dviejų itin brangių žmonių – dukros ir anūkės. Ji sako, kad dabar pati eidama netekties keliu dar stipriau jaučia norą padėti kitiems.
Moteris supranta, jog gedulas kiekvienam žmogui yra skirtingas. Vienam gali reikėti psichologo, kitam – pokalbio, o dar kitam pakanka galimybės būti tarp žmonių, kurie neklausinėja ir nediktuoja, kaip reikėtų jaustis.
Ne visos moterys nori arba gali kreiptis į psichologą. Kartais svarbiausia turėti šalia žmogų, kuriam nereikia aiškinti, kodėl skauda, kodėl sunku atsikelti ar kodėl netikėtai pradeda byrėti ašaros.
Renata pripažįsta supratusi, kad, jei pati nenorės sau padėti, niekas iš šalies to už ją nepadarys. Jos norą padėti dabar maitina ne tik ankstesnė svajonė, bet ir asmeninė patirtis.
Ji žino, kaip svarbu būti šalia žmogaus, kuris neskubina gedėjimo, nereikalauja išlikti stipriai ir leidžia išgyventi tai, kas vyksta širdyje.
Gedului nėra nustatyto termino
Renata pabrėžia, kad gedulas neturi nustatytos trukmės. Nėra dienos, iki kurios žmogus privalėtų nustoti verkti, susitaikyti su netektimi ar grįžti į ankstesnį gyvenimą. Kiekvienas išgyvena savaip, o skausmas neturi kalendoriaus.
Pačiai Renatai sunkiausiomis akimirkomis padeda muzika. Klausydamasi kelių konkrečių dainų ji gali išlieti susikaupusias emocijas. Bent kartą per savaitę moteris stengiasi skirti laiko sau: pabūti viena, uždegti žvakę, pažvelgti į dukros ir anūkės nuotraukas, mintyse su jomis pasikalbėti ir išsiverkti.
Po laidotuvių Renata susidūrė ir su įsitikinimais, kad kapo esą negalima tvarkyti nepraėjus mėnesiui. Pamačiusi nuvytusias gėles, ji vis dėlto jas nurinko ir sutvarkė kapavietę.
Vėliau, nuėjusi pas kleboną užsakyti mišių, moteris papasakojo apie savo sprendimą. Klebonas ją nuramino pasakęs, kad draudimas mėnesį nieko nedaryti tėra įsitikinimas, todėl viską reikėtų spręsti iš širdies.
Šie žodžiai Renatai įstrigo. Ji dar kartą suprato, kad niekas geriau už ją nežino, kaip atrodo jos gedulas ir koks yra jos skausmas.
Paskutinis pokalbis vis dar neduoda ramybės
Renatos atmintyje nuolat iškyla paskutinis pokalbis su dukra Erika. Tą dieną jos trumpai susiskambino. Mama dukrai užsiminė, kad galbūt nereikėtų niekur važiuoti su mažąja ir geriau likti namuose, tačiau Erika ją nuramino, kad viskas bus gerai.
Nė viena tada nežinojo, kad tai jų paskutinis pokalbis.
Sužinojusi apie avariją, Renata vis grįždavo prie tų paskutinių minučių ir svarstydavo, galbūt turėjusi pasakyti ką nors kita arba dar kartą paskambinti. Ji savęs klausdavo, ar galėjo ką nors pakeisti.
Po netekties tokius klausimus sau užduoda daugybė žmonių. Renata taip pat mokosi su jais gyventi ir sau primena, kad negalėjo numatyti tragedijos ar jos sustabdyti. Į klausimą, ką galėjo pakeisti, ji pati atsako: nieko.
Kasdienybėje moteris mokosi judėti pirmyn. Ji gali šypsotis, bendrauti ir būti tarp žmonių, tačiau tai nereiškia, kad skausmas dingo. Pamačiusi į anūkę Maliją panašų vaiką ar gatvėje sutikusi merginą raudonais plaukais, kaip jos dukros Erikos, Renata pajunta, kaip akyse kaupiasi ašaros.
Net maža detalė gali iš karto sugrąžinti prisiminimus. Būna dienų, kai skausmas užklumpa netikėtai, tačiau Renata stengiasi savęs dėl to nekaltinti ir leidžia sau jausti tai, ką tą dieną jaučia.
Jai keltis iš lovos padeda mintis, kad Erika ir Malija būtų nelaimingos, jei ji tiesiog gulėtų ir nebandytų gyventi toliau. Meilė dukrai ir anūkei niekur nedingo – dabar ji reiškiama per prisiminimus, pokalbius mintyse, uždegtą žvakę ir pastangas tęsti gyvenimą.
Susitikimuose moterys galės būti tokios, kokios jaučiasi
Renata nori savo patirtį ir seniai puoselėtą svajonę paversti pagalba kitoms moterims. Šiuos susitikimus ji ves kartu su Rūta – taip pat fondo „Tuk tuk širdele“ nare ir mama, patyrusia netektį.
Moterys siekia sukurti jaukią bei saugią erdvę, kurioje gedinčios moterys galėtų dalytis istorijomis arba tiesiog pabūti tyloje. Ši iniciatyva papildo fondo veiklą, kurioje svarbią vietą užima emocinis palaikymas, bendrystė ir mamų tarpusavio pagalba.
Renata, Rūta ir fondas siekia, kad netektį išgyvenančios moterys neliktų vienos. Įvairios pagalbos formos gali viena kitą papildyti ir suteikti daugiau galimybių rasti priimtiną palaikymą.
Renata nenori nustatyti griežtų taisyklių ar iš anksto numatyti susitikimų scenarijaus. Jai svarbiausia, kad kiekviena atėjusi moteris jaustųsi priimta ir galėtų laisvai būti su savo jausmais.
Pirmasis susitikimas numatytas lapkričio 19 dieną Kaune, o gruodį planuojamas susitikimas Vilniuje. Iš pradžių moterys ketina susitikti kartą per mėnesį, o vėliau, atsižvelgiant į poreikį, susitikimai galėtų vykti ir kituose Lietuvos miestuose.
Renata ir Rūta nesitiki, kad vienas susitikimas panaikins skausmą ar pakeis tai, kas įvyko. Jų tikslas – suteikti gedinčioms moterims bendrystę, supratimą ir galimybę nelikti vienoms.
Šiuose susitikimuose nereikės apsimesti stipriomis, slėpti ašarų ar teisintis dėl savo jausmų. Kiekviena galės ateiti tokia, kokia tą dieną jaučiasi.
Žmonėms, išgyvenantiems artimojo netektį, Renata linki klausyti savo širdies, duoti gedului laiko ir neskubinti savęs. Jos įsitikinimu, kiekvienas turi teisę gedėti savaip, be nustatytų standartų.
Daugiau apie galimybę prisidėti prie „Tuk tuk širdele“ veiklos: https://tuktuksirdele.lt/