Lietuvoje kasmet už biudžeto, didžiąja dalimi sudaryto iš mokesčių mokėtojų pinigų, lėšas vykdoma daugybė statybos darbų. Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad dėl viešųjų pirkimų sistemoje esančių trūkumų šie pinigai ne visada panaudojami efektyviai.
Savivaldybės ir ministerijos, planuodamos asfaltuoti kelius, įrengti apšvietimą ar atlikti kitus darbus, pirmiausia turi rasti rangovą. Tam skelbiamas viešųjų pirkimų konkursas, kuriame nustatomi būsimiems darbams keliami reikalavimai.
Mažiausia kaina ne visada reiškia geriausią rezultatą
Bendrovės KRS direktorius Martynas Valančius teigia, kad konkursuose dažniausiai pranašumą įgyja mažiausią kainą pasiūlę dalyviai. Jo vertinimu, toks principas gali tapti problema, nes vėliau už iš pradžių pigesnį sprendimą tenka mokėti daugiau.
Pasak jo, vien maža kaina negarantuoja, kad rangovas darbus atliks kokybiškai, tiksliai, laiku ir be statybos broko. Nors viešuosiuose pirkimuose vertinami specialistai, papildomos garantijos bei kiti kriterijai, jie dažnai sudaro per mažą bendro vertinimo dalį, kad įmonėms apsimokėtų į juos rimtai investuoti.
M. Valančiaus teigimu, mažiausios kainos pasirinkimas viešajame sektoriuje laikomas politiškai saugiu sprendimu – galima pagrįsti, kad pirkimas įvykdytas pigiausiai ir lėšos sutaupytos. Tačiau kasdieniame gyvenime žmonės, anot jo, paprastai ieško ne absoliučiai pigiausio, o tinkamiausio kainos ir kokybės santykio.
Ekspertas taip pat paminėjo alkoholio kontrolės sistemas. Jo teigimu, šis reikalavimas vis dažniau įtraukiamas į konkursų vertinimo kriterijus, tačiau, nors visi dalyviai įsipareigoja tokias sistemas naudoti, realiai jos, jo pastebėjimu, įrengiamos vos kas dešimtame objekte.
Rangovas be išteklių – rimtas įspėjimas
M. Valančius pabrėžia, kad statybos projektai yra sudėtingi: juose dalyvauja daug žmonių, reikia derinti projektinę dokumentaciją, kaimynų, savivaldybių, infrastruktūros įmonių ir skirtingų kompetencijų rangovų interesus. Visa tai turi būti atlikta laiku ir už sutartą kainą.
Jo teigimu, projektai dažnai žlunga tada, kai bandoma taupyti projektavimo, darbuotojų ar kitų išteklių sąskaita arba į situaciją žvelgiama pernelyg optimistiškai. Viena klaida objekto nesugriauna, tačiau daugybė klaidų gali sukelti rimtų padarinių: sutartys nutraukiamos, darbai užsitęsia metų metus, o dėl infliacijos galutinė kaina padidėja. Tokiu atveju, pasak pašnekovo, pralaimi visa visuomenė.
Vertinant pasiūlymą, jo nuomone, svarbu atsižvelgti ne tik į kainą, bet ir į tai, kas ją pateikia. Maža kaina, pasiūlyta rangovo, neturinčio reikiamų išteklių ir kompetencijos, turėtų būti laikoma įspėjamuoju ženklu.
Tačiau stipri įmonė, turinti pagrindines kompetencijas, savo darbuotojus ir techniką, gali pasiūlyti mažesnę kainą pagrįstai. Anot M. Valančiaus, vien vertikali integracija leidžia sumažinti kaštus 5–15 procentų, o papildomai svarbios ir įmonės patirtis bei specializacija.
Maža pradinė kaina vėliau gali išaugti
Kita problema, kurią išskiria KRS direktorius, susijusi su galimu piktnaudžiavimu konkursuose. Kai kurios bendrovės, siekdamos laimėti pirkimą, pateikia itin mažą kainą, tačiau vėliau sutarties vertė netikėtai padidėja.
Pasak M. Valančiaus, kuo išsamiau rangovas išanalizuoja projektą, tuo daugiau jame gali pastebėti trūkumų. Tada įmonė gali numatyti, kur darbų metu tikėtini pakeitimai, ir sąmoningai pasiūlyti mažesnę kainą, žinodama, kad vėliau šie pakeitimai taps papildomais darbais.
KRS atstovas teigia, kad jo vadovaujamos bendrovės principas kitoks – klausimai pirkimo metu užduodami tam, kad pasiūlyta kaina būtų reali, o ne tam, kad vėliau atsirastų papildomų darbų.
Užsakovui tokį galimą piktnaudžiavimą atpažinti nėra paprasta. Vienas požymių gali būti per pirkimą gautų klausimų skaičius. Jei jų daug, tikėtina, kad projektas turi spragų. Vis dėlto tokiu atveju užsakovas susiduria su sudėtingu pasirinkimu: stabdyti konkursą ar taisyti projektą. Abu sprendimai reikalauja laiko, tačiau negarantuoja pageidaujamo rezultato.
Taupymas gali atsisukti prieš užsakovą
M. Valančius mano, kad dabartinė viešųjų pirkimų praktika atskleidžia sistemines spragas. Jo teigimu, dažnai daugiau dėmesio skiriama tam, kas nepateikė dokumento ar padarė formalią klaidą, nei siekiui pasiekti geriausią galutinį rezultatą.
Eksperto vertinimu, sistemoje trūksta atvirumo ir tikrų derybų. Galimybė sutaupyti ar pasirinkti sprendimą, kuris ilgainiui būtų naudingesnis, neretai lieka neįvertinta, nes tuomet kažkam tektų prisiimti atsakomybę. Dėl to privatus užsakovas, jo teigimu, dažnai pastato pigiau.
KRS direktorius mano, kad visų pirma nereikėtų projektavimo paslaugų pirkti vadovaujantis mažiausios kainos principu. Jo patirtis rodo, kad apie 90 procentų statybų metu kylančių problemų atsiranda dėl projekto, kuriam užsakovas arba jo atstovai parengimo etape skiria nepakankamai dėmesio.
Jei projektas paruoštas aiškiai ir kokybiškai, perkant darbus kyla mažiau klausimų, o dalyvių pasiūlytos kainos taip smarkiai nesiskiria.
Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad vėluojant projektui, prastėjant darbų kokybei ar galutinei kainai gerokai viršijant pradinę, nereikėtų vengti atsakomybės. Kiekviena proceso dalis turi savo atsakingą šalį: projektuotojas atsako už sumanymą, rangovas – už įgyvendinimą, o užsakovas – už sprendimus ir finansavimą.
Vis dėlto vien kaltųjų paieška, anot M. Valančiaus, problemos neišsprendžia – ji tik ilgina procesus ir atitolina galutinį rezultatą. Be to, išaugusi projekto kaina nebūtinai reiškia, kad kažkas pasipelnė. Kartais tai esanti tikroji darbų vertė, kuri turėjo būti įvertinta jau projektavimo etape.