Latvijoje gyvenantis lietuvis Tomas Kalibatas nebijo nei tamsių miškų, nei apleistų pastatų, apie kuriuos pasakojamos šiurpios istorijos. „Youtube“ kanale „Vienas Miške“ jis dalijasi išgyvenimo, stovyklavimo ir nakvynių Lietuvos bei Latvijos apleistose vietose patirtimis.
Interviu metu T. Kalibatas papasakojo apie dvi išskirtines vietas: Latvijoje esančią sovietinę karinę bazę ir Nevėžninkuose stovinčią apleistą koplyčią.
Neįprastas objektas žemėlapyje nuvedė į karinę bazę
Pasak Tomo, mintis kurti apie mistiškas ir apleistas vietas kilo supratus, kad tokios lokacijos ypač domina sekėjus. Jis pats susiranda įdomų objektą, suplanuoja kelionę ir, jei tik įmanoma, pasilieka ten nakvoti – pastato viduje arba šalia jo.
Vieną Latvijoje esančią sovietinę karinę bazę jis aptiko visiškai atsitiktinai. Ieškodamas vietos stovyklavimui „Google Maps“ žemėlapyje, miško viduryje Tomas pastebėjo taisyklingą apskritimą. Kadangi gamtoje toks darinys pasirodė neįprastas, jis pradėjo domėtis jo kilme ir išsiaiškino, kad ten anksčiau veikė sovietinė karinė bazė. Vėliau į šią vietą nuvyko ir sukūrė vaizdo įrašą apie nakvynę joje.
Nevėžninkų koplyčia Tomui buvo žinoma gerokai anksčiau. Jis prisiminė, kad prieš ketverius–penkerius metus vaizdo įrašą iš šios vietos buvo paskelbęs Paulius Samoška, kuris naktį praleido automobilyje. Pradėjęs kurti savo kanalą, Tomas koplyčią įtraukė į lankytinų vietų sąrašą, tačiau laukė tinkamos progos.
Atvykęs jis pamatė, kad teritorija per kelerius metus smarkiai pasikeitė: buvo apaugusi, dalis vietų užkalta, o aplinka priminė privačią valdą. Nors iš pradžių planavo palapinę statyti koplyčios viduje, galiausiai ją įrengė šalia pastato.
Partizanų bunkeryje jį slėgė ne mistika, o istorija
Tomas pabrėžė, kad jo kuriamo turinio pagrindas yra nakvynės apleistose vietose. Nors šiandien tokiuose pastatuose jis nejaučia didelės baimės, būdamas maždaug 20-ies metų gerokai labiau domėjosi paranormaliais reiškiniais, vaiduokliais ir mistinėmis istorijomis.
Dabar, sulaukęs 40-ies, jis dažniau ieško racionalių paaiškinimų. Per visą šį laiką vyras teigė nepatyręs nieko, kas įtikintų jį antgamtinių reiškinių egzistavimu, nors nejaukių akimirkų pasitaiko.
Viena sunkiausių nakvynių buvo Latvijoje esančiame partizanų bunkeryje. Jame buvo gyvenę ir latvių, ir lietuvių partizanai. Bunkeris buvo aptiktas, o per jame vykusį mūšį žuvo 15 partizanų. Viduje iki šiol išlikusios lovos, prie kurių surašyti ten gyvenusių žmonių vardai.
Jokių paranormalių įvykių bunkeryje nebuvo, tačiau žinojimas, kad būtent toje vietoje žuvo 15 žmonių, neleido visiškai atsipalaiduoti. Tomo teigimu, tai buvo nakvynė, kurios metu nieko neatsitiko, bet ramiai jaustis vis tiek buvo sunku.
Koplyčioje rado pentagramą, žvakių ir laužo pėdsakų
Nevėžninkų koplyčioje Tomas aptiko pentagramą. Jis taip pat pastebėjo nesudegusių anglių, leidusių spręsti, kad viduje buvo kūrentas laužas, ir rado žvakių. Tai sukėlė minčių, jog pastate galėjo būti atliekami ritualai, tačiau tiksliai pasakyti, ką ten veikė ankstesni lankytojai, jis negalėjo.
Kitų itin neįprastų radinių vyras neaptiko. Daug didesnį įspūdį jam paliko naktį girdėti garsai.
Palapinėje šalia koplyčios Tomas nuolat girdėjo šnarėjimą. Jis spėjo, kad tai galėjo būti gyvūnas, tačiau jo nematė. Vėliau iš vieno medžio, paskui iš kito, sklido keisti ūkavimo garsai. Juos pavyko įrašyti. Tik vėliau pamatęs praskrendančius paukščius vyras nusprendė, kad tai greičiausiai galėjo būti pelėdos arba apuokai, tačiau tokių jų skleidžiamų garsų anksčiau nebuvo girdėjęs.
Dar vieno ūžesio Tomui iki šiol nepavyko paaiškinti. Stovint prie koplyčios jis girdėjosi aiškiai, tačiau einant jo link garsas dingdavo, o grįžus atgal vėl pasirodydavo. Atrodė, kad jis vis atsitraukia nuo žmogaus. Dieną ūžesio nebuvo – jis atsirado tik pradėjus temti.
„Velnio valandą“ koplyčioje ieškojo nepaaiškinamų garsų
Norėdamas įrašyti medžiagos vaizdo įrašui ir sustiprinti jo atmosferą, Tomas vidurnaktį, taip pat apie 3 valandą nakties, nuėjo į koplyčią su diktofonu. Jis uždavinėjo klausimus ir laukė galimo atsakymo, tačiau būdamas vietoje nieko negirdėjo.
Montuodamas įrašą vis dėlto pastebėjo keistą garsą, primenantį urzgimą arba krenkštimą. Jo vyras filmavimo metu neišgirdo ir į jį nesureagavo, todėl iki šiol nežino, kas galėjo būti įrašyta.
Tomas taip pat buvo girdėjęs pasakojimų, kad prie koplyčios 3 valandą nakties, vadinamąją „velnio valandą“, lankytojams neužsivesdavo automobiliai. Panašią situaciją anksčiau vaizdo įraše buvo užfiksavęs ir P. Samoška. Tačiau Tomo automobilis veikė be jokių sutrikimų.
Jis pabrėžė, kad pats rodo tik tai, ką matė ir patyrė, nebandydamas įrodyti nei paranormalios veiklos buvimo, nei jos nebuvimo. Jo tikslas – papasakoti istoriją ir parodyti vietą tokią, kokią ją rado.
Baisiausios pasirodė ne legendos apie vaiduoklius
Prieš vykdamas į apleistas vietas Tomas visuomet pasidomi jų istorija. Informacija apie Nevėžninkų koplyčios apylinkes jam pasirodė ypač šiurpi.
Jo teigimu, Nevėžninkų kaimas siejamas su istorijomis apie anuomet Lietuvoje veikusių gaujų aukas. Pasakojama, kad kai kurios jų buvo užkasamos, o kitos – sudedamos į statines ir skandinamos upėje.
Tomas teigė, kad tokie realūs įvykiai jį gąsdina labiau nei pasakojimai apie dvasias, nes tai nėra legendos – kalbama apie tikras istorijas.
Apie dar vieną svarbią vietos detalę jis sužinojo tik grįžęs namo ir montuodamas įrašą. Šalia koplyčios esančiame kalnelyje buvo likusios kryžiaus liekanos ir padėta žvakutė. Vėliau Tomas išsiaiškino, kad ten kadaise veikė kapinės, o žmonės per jas motociklais ir keturračiais važinėdavo, išardydami gruntą.
Pasak jo, dėl to galėjo pasirodyti ir žmonių kaulų. Tokie vaizdai, jo manymu, paaiškina, kaip atsiranda vietą gaubiančios legendos: lankytojai pamato šiurpius pėdsakus, o vėliau pradeda sklisti įvairūs pasakojimai.